Kai kurie teisėjai, regis, daro viską, kad pasitikėjimas teismais būtų pakirstas, o sąžininga visuomenės dalis jaustųsi nesaugiai, matydama, kaip lengvai išsisuka į korupcijos skandalus įklimpę veikėjai, kelių chuliganai, kontrabandininkai, narkotikų platintojai, įvairaus plauko aferistai, net plėšikai, prievartautojai ir žmogžudžiai.
Demonstruodami itin švelnų požiūrį, teismai tarsi šveičia skuduru per veidą nusikaltimų aukoms, principingiems prokurorams, policininkams, šimtams tūkstančių pilietiškų gyventojų, kuriems plaukai šiaušiasi nuo neteisybės. Tapdami advokatais tų, kurie šiurkščiai pamina įstatymus, teisėjai, patys to nenorėdami, atsiduria su jais vienoje komandoje.
Abejingi teisėjų žingsniai, pakantumas ir besaikis nuolaidžiavimas atkelia vartus kruvinoms tragedijoms, kurios viena po kitos krečia Lietuvą. Kėdainiuose mažylį mirtinai sumušęs G.Kontenis turėjo trūnyti kalėjime už narkotikų pristatymą nusikaltėlių pasauliui, tačiau Panevėžio apygardos teismo teisėjas A.Gaputis jam buvo mielaširdingas ir pasiuntė į belangę vos trejiems metams. Mafijos kurjeriui bausmę buvo galima pailginti iki 8 metų, bet ji net nesiekė Baudžiamajame kodekse numatyto vidurkio.
Grįžęs į laisvę, G.Kontenis iš chuliganiškų paskatų žiauriai sumušė žmogų, tačiau Kėdainių teisėjos A.Ozolinios ranka ir sąžinė nesuvirpėjo, skiriant recidyvistui lygtinę bausmę. Abiejų teisėjų neatsakingumo rezultatą visi pakraupę matėme 2017 metų sausio 25 dieną, kai į Kauno klinikas buvo atvežtas leisgyvis berniukas, ant kurio kūnelio beveik nesimatė sveikos vietos.
Kiti pavyzdžiai – ne mažiau šokiruojantys. Kauno apygardos teismas iki nuosprendžio leido džiaugtis laisve Radviliškio rajono gyventojui A.Ivanovui, Labūnavos miestelyje 2015 metų gruodį kirviu užpuolusiam vieną vietos gyventoją. Dar nesibaigus procesui dėl pasikėsinimo nužudyti, A.Ivanovas paskutinėmis 2017 metų sausio dienomis užpuolė antrą labūnaviškį, jį nužudė, kūną sukapojo į atskiras dalis ir paslėpė. Sadistas buvo ne kartą teistas, jo polinkis žiaurumui – seniai žinomas, tačiau teisėjai užsimerkė prieš šio vyro keliamą pavojų.
Kauno teisėjas R.Mikšta keliuose žmonių likimus traiškantį A.Stiklioraitį už siaubingą avariją nubaudė didesne nei tūkstančio eurų bauda – lėkdamas šiame mieste 116 kilometrų per valandą greičiu, jis savo auką, 26 metų Igną Bankauską, pasiuntė į komą dviem mėnesiams. Jaunam vyrui plyšo kepenys, lūžo dubens kaulai, buvo pašalinta blužnis – gydytojai stebėjosi, kaip jam išvis pavyko išgyventi. 30 kartų už eismo taisyklių pažeidimus baustą, du kartus girtą prie vairo nutvertą A.Stiklioraitį teisėjas R.Mikšta galėjo pasiųsti į belangę iki 5 metų.
Praėjus vos keliems mėnesiams nuo pirmosios avarijos, A.Stiklioraitis sugriovė jaunos poros gyvenimą – Kauno centre lėkdamas 150 kilometrų per valandą greičiu, jis rėžėsi į automobilį, iš kurio buvo ištrauktas negyvas 22 metų keleivis E.Motiejaitis, o jo 23 metų sužadėtinė G.Labanauskaitė visą gyvenimą jaus sunkios traumos pasekmes.
Plaukai šiaušiasi iš nuostabos, tačiau net ir dabar A.Stiklioraitis nuosprendžio laukia laisvėje, tarsi dar būtų negana kruvinų nelaimių.
Sunku net įsivaizduoti, kokį skausmą jautė prievartautojų auka proceso Kauno apylinkės teisme. Statybininkas V.Bubeninas ir jo sūnėnas R.Jankus prisipažino išžaginę 16-metę, tačiau teisėja T.Butkienė šiems jau teistiems giminaičiams skyrė lygtinį laisvės atėmimą.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaujama Violetos Ražinskaitės, išgelbėjo nuo kalėjimo už milijonines aferas įkliuvusį V.Uspaskichą ir dvi jo bendrininkes, o Aukščiausiojo teismo kolegija su jos pirmininku Artūru Pažarskiu priešakyje skandalingai baigė buvusio kadrinio KGB karininko M.Misiukonio procesą, pareiškusi, kad dalyvaudamas paskutinį partizaną A.Kraujelį pražudžiusioje operacijoje, jis nieko nepažeidė, nes tuo metu nebuvo įstatymo, numatančio atsakomybę už partizanų naikinimą. Vadovaujantis tokia logika, reikėtų išteisinti ne tik tarybinius, bet ir visus nacistinius budelius, nes jie irgi veikė pagal savo siautėjimo laikotarpiu galiojusią tvarką, leidusią žudyti ir kankinti žmones.
Teisėjai, skirtingai nuo kitų sričių specialistų, neatsako nė už vieną savo sprendimą – kad ir koks jis būtų neteisingas, gimęs tendencingai vertinant įstatymus, nusispjovus į įrodymus ir visuomenės interesus. Dangstydamiesi nepriklausomumu, teismai atsiduria tarytum aukščiau įstatymų, nes nesulaukia nuobaudų net ir akivaizdžiai neteisėtų savo verdiktų.
Vienas iš veiksmingiausių būdų sutramdyti pasipiktinimą keliančius Temidės tarnus – viešumas. Ne tik teismų tinklapiuose, bet ir populiariuose portaluose reikėtų skelbti skaitytojams lengvai pasiekiamą kiekvieno teisėjo darbų statistiką – kiek jis išnagrinėjo korupcijos ir kitų rezonansinių bylų, kokius sprendimus priėmė, kiek jų panaikino arba pakeitė aukštesnės teismų instancijos. Tie, kurių rodikliai – prasčiausi, keleriems metams netenka galimybės kopti karjeros laiptais, o pavyzdingai dirbantys turėtų būti skatinami.
Lietuva per maža šalis, kad visas platų atgarsį sukėlusias bylas galėtų nagrinėti Prisiekusiųjų teismas, tačiau patikėkime iš pradžių patikėkime jiems bent tai, kas skausmingiausia – visų korupcinių nusikaltimų svarstymą. Gerus pokyčius išvystume jau po metų, nes papirkti priesaiką davusius žmones, nesusijusius su korumpuotu teisininkų pasauliu, būtų gerokai sunkiau nei susitepusį teisėją ar trijų teisėjų kolegiją. Pakaktų patupdyti į kelis į kyšių ir pažinčių liūnus įklimpusius veikėjus, ir korupcijos banga imtų slūgti.
Reikia griežtinti minimalias bausmes už apgavystes, korupcinius ir tyčinius smurtinius nusikaltimus, o keliuose mirtinas nelaimes sėjančius girtus, greitį smarkiai viršijančius vairuotojus teisti kaip žmogžudžius – kad visiems jiems būtų uždarytos landos, kurias jie iki šiol nesunkiai aptinka nesąžininguose ir nejautriuose teismuose.
Iki kaklo purvini politikai ir valdininkai, stambūs kyšininkai, kelių monstrai išsiperka baudomis, plėšikai, prievartautojai, reketininkai, narkotikų platintojai – lygtiniais teistumais, ir tas pragariškas ratas nepaliaujamai sukasi, plėsdamas nusivylusių savo šalimi ir ją paliekančių piliečių gretas.
Kartu su bausmėmis reikėtų griežtinti ir kardomąsias priemones – laisvėje nuosprendžio laukia ne tik milijoninių aferų meistrai, korumpuoti politikai, bet net recidyvistai, patraukti atsakomybėn už pasikėsinimą nužudyti, kitus labai sunkius nusikaltimus. Toks teismų nuolaidumas valstybę paverčia bestuburiu dariniu, kuriame nusikaltėliai vaikšto aukštai iškėlę galvas, o teisingo atpildo siekianti visuomenė atsiduria užguitos pelenės vietoje.
Lietuvoje yra daug principingų, ištikimų priesaikai teisėjų, kuriems taip pat sunku matyti dabarties skaudulius. Būtent šie teisėjai turėtų netylėti ir siekti šviesesnio rezultato, prisidėti prie puvėsių valymo. Priešingu atveju pykčio ir beviltiškumo koncentracija šalyje tik stiprės, o ateities kartoms bus labai sunku srėbti mūsų sudegintą košę.
