Lietuvos įvaizdis piliečių sąmonėje prastėja, ypač tarp jaunimo. Vis mažiau jaunų žmonių geresnio gyvenimo viltis sieja su tėvyne. Anot Žmogaus studijų centro vadovo Gintaro Chomentausko, Lietuva toliau praranda savo socialinį kapitalą, nes pralaimi kovą dėl teigamo piliečių požiūrio į savo šalį.
Didžiausią pavojų kelia tai, kad auganti karta gerokai menkiau nei vyresni asmenys psichologiškai susisaisčiusi su Lietuva. Net 90,4 proc. 15–19 metų jaunuolių į klausimą, ar išvažiuotų dirbti pagal specialybę ir gyventi į turtingą užsienio šalį, jei turėtų tokią galimybę, atsakė, kad tikrai arba tikriausiai išvyktų.
Tarp vyresnių amžiaus grupių irgi daug taip atsakančių žmonių – beveik 52 procentai. Vis dėlto 48 proc. sieja savo gyvenimą vien su tėvyne.
Tuo metu patys jauniausi, dar tik pradėsiantys savarankiškai gyventi asmenys daug labiau nusiteikę emigruoti – net mažiau nei 10 proc. nesusiviliotų galimybe išvykti iš Lietuvos.
Vadinasi, augantis jaunimas gali bet kada pasipustyti padus ir prisirišimas prie tėvynės juos sulaikys dar gerokai menkiau nei taip pat gausiai emigruojančius vyresnės kartos atstovus.
Tiesa, negalima tvirtinti, kad lietuvių visuomenės nusiteikimas išvykti į užsienį nuosekliai stiprėja. Tokių nuotaikų pikas buvo pasiektas 2009–2012 metais, kai šalis išgyveno krizę ar dar stipriai buvo juntamos jos pasekmės. Antai 2010 m. net 58,6 proc. Lietuvos gyventojų teigė, kad turėdami galimybę tikrai arba tikriausiai išvyktų gyventi į užsienį.
Vis dėlto per 2013 ir 2014 metais pasirengusiųjų išvykti žmonių sumažėjo iki maždaug 44 procentų. Tai būtų galima aiškinti gerėjusia šalies ekonomine būkle, mažėjusiu nedarbu, pradėjusiais augti atlyginimais.
Visuomenės nuotaikoms įtakos galėjo turėti ir per 2012 metų Seimo rinkimų kampaniją politikų dalyti pažadai gerinti žmonių gyvenimą.
Tačiau kodėl 2015 ir 2016 metais emigracinių nuotaikų kreivė vėl šoko aukštyn ir pernai jau beveik 52 proc. gyventojų buvo nusiteikę ieškoti laimės užsienyje, jei turėtų galimybę? Tai ne ką mažiau nei kriziniais 2009-aisiais.
Galbūt po kiek viltingesnių 2013–2014 metų visuomenėje sustiprėjo nusivylimas konservatorius pakeitusių socialdemokratų valdžia, augo žmonių nepasitenkinimas, jog politikai vis netesi savo pažadų.
Atkreipiamas dėmesys, kad ekonominės gerovės vertinimai per pastaruosius devynerius metus daug mažiau skiriasi – pastebimas maždaug vienodas nuotaikų kreivės svyravimas tai aukštyn, tai žemyn. Tik 2009–2011 metais buvo dar labiau sustiprėjęs visuomenės įsitikinimas, kad paprastų žmonių gyvenimas nuolat blogėja.
Kita vertus, visu šiuo devynerių metų laikotarpiu dominuoja požiūris, kad paprasti žmonės gyvena vis blogiau – pernai taip manė 77,6 proc. apklaustųjų. Nors 2009 metais tokios nuomonės laikėsi net 85,1 proc. gyventojų, visuomenės nuotaikų pokytis ne toks jau esminis.
Gal tai viena priežasčių, kodėl pastaruosius porą metų, kai, atrodytų, Lietuvos ekonominė padėtis gerėja, žmonių emigracinės nuotaikos ne silpsta, o stiprėja ir tai rodo vėl išaugusi emigrantų statistika.
Nepaisant gerėjančių ekonominių rodiklių, šalies įvaizdis visuomenėje toliau prastėja.
Pavyzdžiui, žmonių, kurie didžiavosi Lietuvos pilietybe, 2008 metais buvo beveik 83 proc., o pernai jų sumažėjo iki 69,4 procento.
Įprasta manyti, kad visuomenės nuotaikoms didžiausią įtaką daro šalies ekonomikos būklė, žmonių gerovės lygis. Be abejo, dabartinę emigraciją lemia ekonominės priežastys. Bet akivaizdu, kad ir visuomeninis klimatas šalyje prastas, nyksta bendruomeniškumo jausmas, silpnėja žmonių tikėjimas savo šalies ateitimi.
Tai patvirtina ir kitas Lietuvos būsenos stebėsenos rodiklis – tokių, kurie jaučiasi reikalingi visuomenėje, žmonių dalis per devynerius metus sumažėjo nuo 62,7 iki 42,7 procento.
Be abejo, galima manyti, kad Lietuva pernelyg nupeikta viešojoje erdvėje, prie tokių visuomeninių nuotaikų prisideda ir politikai, nuolat tol maišantys su žemėmis viską, ką daro valdžioje esantys jų kolegos, kol apsikeičia vietomis.
Žinoma, naivu manyti, kad žmonių požiūris keistųsi vien dėl intensyvesnės laimėjimų reklamos. Nusivylimo savo šalimi nuotaikos glūdi giliau – jų nelemia tai, kad negerovių, lietuviškosios korupcijos ar piktnaudžiavimo valdžia paveikslas kartais tapomas net ir sutirštintomis spalvomis.
Regis, žmonės pavargo laukti, kada jų gyvenimas iš esmės pagerės, juo labiau kad užaugo karta, kuri nusiteikusi viską turėti dabar, o ne ateityje.
Net ir kiek paspartėjusį atlyginimų augimą žmonės menkai pastebi, nes jiems pirmiausia akis bado baisi socialinė nelygybė, socialinio teisingumo stoka. Todėl tik naikinant šias bėdas galima tikėtis visuomeninių nuotaikų pokyčių gerąja kryptimi.
Tam reikia dar ir laiko, o žmonių nuotaikų tyrimai rodo, kad jo lieka vis mažiau – auga nauja karta, kurios Lietuvoje jau nesulaikys politikų tariami skambūs žodžiai, kad tėvynę būtina mylėti.
