Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) rektorius Algirdas Gaižutis pripažįsta, kad imtis permainų būtina, tačiau, anot jo, 1935 metais įsteigta pedagogus rengianti aukštoji mokykla turėtų tapti ne kito universiteto padaliniu, o lygiaverčiu partneriu.
A.Gaižutis tikras, kad šių dviejų universitetų susijungimas nebūtų gelbėjimosi ratu, o skelbtų naujoviško pedagogų rengimo startą. Be to, jis nedvejoja, kad iš jungtuvių išloštų ir VDU. Pasak A.Gaižučio, LEU turi savo sąlygų dėl naujos aukštosios mokyklos valdymo.
„Jungimosi sąlygos turės būti sukonkretintos, tokios, kad užtikrintų ir tam tikrą mūsų autonomiją. O ne tai, kad atsiras stambus padalinys“, – pabrėžė A.Gaižutis.
Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) tarptautiniai ekspertai LEU vertino 2012-aisiais. Jų išvada buvo nepalanki pedagogus rengiančiai aukštajai mokyklai – pasiūlyta LEU įvertinti neigiamai.
Tokį ekspertų sprendimą LEU tuomet apskundė teismui. Po užtrukusių bylinėjimųsi 2015-ųjų balandį SKVC akreditavo LEU trejiems metams.
Daugiausia tarptautinių ekspertų priekaištų LEU sulaukė dėl strateginio valdymo: LEU neturėjo strateginio plano, Tarybos ir vidinės kokybės sistemos.
– Ar VDU – tinkamas partneris jūsų vadovaujamam universitetui? – lrytas.lt paklausė A.Gaižučio.
– Atsimenu, kaip gal devintoje klasėje skaičiau Dionizo Poškos „Muziką Žemaičių ir Lietuvos“. Įsidėmėjau tokią mintį: geriausia neturėti jokio pono sau virš galvos. Būti laisvam geriausia, kitaip tariant.
Tačiau gyvenimas priverčia dalytis laisve su kitais ir ieškoti bendražygių, bendraminčių.
Abiejų universitetų jungimas, o ne prijungimas vieno prie kito, universitetų restruktūrizavimas kelia tapatumų su Lietuvos gyvenimu.
Lietuvos iššūkiai – žinomi gerai, tai demografinė padėtis, studentų mažėjimas, emigracija. Tad, filosofiškai žiūrint, būtina ieškoti atsako. Antraip nieko gero nesitikėk.
Universitetų, stambinimas, klasteriai, sinergija studijų kokybės užtikrinimo labui – įprastas dalykas ir ES, ir ne tik joje. Tiesa, ne visuomet, kaip rodo patyrimas, gerai pasisekantis dalykas.
Kartais prie vieno dėdamas kitą gauni ne du, o tris. Pliusuodamas turi gauti naują kokybę.
Mūsų jungimasis neatsitiktinis. Jau pusmetis dirba įvairios komisijos – studijų, mokslo, universitetų, studentų, atskirų fakultetų lygmeny, ieškodamos teigiamų tokio jungimosi pusių.
Kai paviešinome šią idėją, dar esant ankstesnei Vyriausybei, mes dirbome. Ne tik idėją į viešumą išmetėme. Paaiškėjo, kad mes su VDU turime daug ką panašaus ir skirtingo.
Laimėsime ne tik mažindami panašių studijų programas. Yra gal dešimtys programų, kurias galėtume sustiprinti išvengdami dubliavimosi. Pirmiausia galėtume stiprinti jų turinį.
– Kaip keisis mokytojų rengimas susijungus universitetams?
– Abiejų universitetų mokslininkai parengė naują analitinę pedagogų rengimo koncepciją. Tai gana didelės apimties mokslinis darbas, paremtas įvairiausių ES šalių, kuriose vyko mokytojų rengimo pertvarka, patirtimi.
Didžiausią sėkmę turi klasikinis lygiagretusis modelis, pagal kurį mes rengiame mokytojus, bet jis turi būti transformuotas. Mes siūlome, kaip ir 17 ES šalių, penkerių metų pedagogų rengimo magistro studijas su vienų metų podiplomine stažuote. Mūsų arkliukas toks. Iškart būtų įgyjama vyresniojo mokytojo kvalifikacija, o tai susieta su didesne alga. Tad išaugtų patrauklumas.
Nesame užsispyrę ožiai ir nesakome, kad turi būti taikomas tik šis būdas. Tačiau matome, kaip kitos šalys tai gerai įtvirtinusios praktiškai.
– Tuomet kodėl anksčiau nesiėmėte diegti šio modelio?
– Nelabai galėjome pradėti tai anksčiau.
Šis modelis itin gerai plėtojamas Skandinavijos šalyse.
Mokytojas po penkerių metų studijų ir podiplominės praktikos tampa mokytoju tyrėju, mokytoju diagnozuotoju, mokytoju, žaidžiančiu technikos ir mokslo galimybėmis, mokytoju didaktu. Tokiam mokytojui bus atvertos durys ikimokykliniuose darželiuose ir bet kokiose švietimo institucijose. Tai perspektyva, tai išeitis.
Vieni universitetai negali to užtikrinti. Tam reikia valstybės finansinių injekcijų, geravališkumo ir išmanymo. O ne vien meilės popierinėms instrukcijoms. Mus taip jomis užverčia, kad kartais pagalvoju, kad nepakeltų ir pats Žydrūnas Savickas.
– Tai, jūsų akimis, jungtis su VDU – geras variantas?
– Kaip rodo mūsų tyrimai, vieni ktus mes gerai papildytume. Tačiau yra vienas dalykas. Svarbu, kad mūsų teisės nebūtų pažemintos ar ribojamos. Būti fakulteto teisėmis ar kokia kita struktūrėle – ne. Akademija galėtume būti, bet su gerai apgalvotomis finansinėmis, teisinėmis sąlygomis. Kad tai nebūtų prielipa ar šio laiko greitpyragis, atsiradęs pašonėje.
Nes taip niekas negarantuoja išsilaikymo ir reikšmės išsaugojimo. Juk mūsų universitetas įkurtas su gražia istorine dvasia. Jei mes greitai apkarpysime savo istorines šaknis, laukia tai, kad būsime prielipa, o ne savo padėties šeimininkai.
Per vieną aptarimą viena ministerijos ponia sako, kad pedagogų parengta 10 tūkst. per daug.
Kai atėjau rektoriauti, visus tuos metus girdėjau skanduojant: „dešimt tūkstančių“. Kur jie? Grybauja Varėnos miškuose?
Tada skaičiuokite ir medikus, teisininkus, inžinierius, visokius vadybininkus. Nesame socializmo struktūros žmonės, nerengiame specialistų vien darbo vietai. Jiems galimybių kur kas daugiau nei mokyklos suolas. Batsiuvys, baldininkas gali būti rengiamas darbo vietai.
Žinoma, ne visi nueina į mokyklas, nes vietos būna užimtos, jas būna užėmę garbaus amžiaus žmonės. Nėra principo atnaujinti.
– Kaip į žinią apie jungimąsi reagavo jūsų universiteto bendruomenė – dėstytojai, studentai?
– Nepasakyčiau, kad su dideliu pakylėtumu. Jungiantis ir paliekant bendrą finansų, personalo stuburą, daug kas turės neišvengiamai sumažėti. Man svarbiausia užtikrinti tęstinumą, išliekamumą protingiems, geriems dėstytojams, profesoriams.
Jungimosi sąlygos turės būti sukonkretintos, tokios, kad užtikrintų ir tam tikrą mūsų autonomiją. O ne tai, kad atsiras stambus padalinys.
– Kada VDU ir LEU galėtų jau būti viena aukštoji mokykla?
– Kaip mes norėtume ar nenorėtume, jungimasis užtruks. Tačiau gal ir šiemet paleisime jungtinių programų.
Švedijoje, Danijoje toks procesas užtruko iki trejų metų. Planuojame, kad 2018 metų pabaigoje – 2019 metų pradžioje galėtų būti susijungę.
– Natūralu, kad vienam universitetui nebereikės dviejų rektorių ir kitų vadovų.
– Mes įsivaizduojame, kad galėtų būti paliktas mūsų statutas, galima ir į bendrą statutą įrašyti bendrus dalykus tam tikrus, įdėti apsaugai perkūnsargius. Natūralu, kad universitetas turės turėti vieną Tarybą ir vieną Senatą. Gal mūsų dalis irgi turės kokį trečdalį Senato ir gal gali čia tvarkytis kaip minisenatas.
Rektorius, natūralu, bus vienas. Greičiausia Vytauto Didžiojo universiteto. Galbūt rektorių rotaciją galima sugalvoti, kad antroji pusė nesijaustų skriaudžiama.
Tai turėtų būti konkrečiai apmąstyta. Su visu tuo aš baigiu savo rektoriavimą, tad man labai svarbu, kad šita dalis, kuriai aš gerai ar blogai tarnavau, nebūtų skriaudžiama.
