Penkerių ir ketverių metų mergaitės pas laikinuosius globėjus Daivą ir Mečislovą pateko prieš pusmetį. Mažylėms prieš tai teko patirti daug skausmo, tėvų nepriežiūrą, todėl tėvams buvo apribotos teisės. Nors našlaičių kraujo ryšys nesieja, išgyvenimai jas sujungė.
Dabar mergaitės trykšta džiaugsmu – jos atrado pasitikėjimą, meilę ir patyrė seniai pamirštą saugumo jausmą. Pravėrus nedidelio namo Vilniuje, Kauno gatvėje, duris, akivaizdu, kad čia gyvena šiluma ir rūpestis, o vaikų klegesys byloja apie laimę ir šiltus jausmus.
Mergaitės viena kitą vadina sesutėmis, o globėjus norėtų vadinti mama ir tėčiu. „Prašome, kad vadintų Daivute ir Mečiuku, nes jos žino, kad turi mamas, ir retkarčiais su jomis susitinka. Supranta, kad pas mus gyvena laikinai“, – atviravo moteris, kurios kaklo nepaleido mergaitės rankos.
Sūnų išleido į gyvenimą ir priglaudė našlaites
Vilniečių D. ir M.Adamovičių mintyse ne kartą sukosi mintys, kad kada nors reikės priglausti našlaitį. Kai jų sūnus užaugo, sukūrė savo šeimą ir susilaukė vaikelio, vilniečiai pajuto, kad atėjo metas savo meilę perduoti kitiems.
„Atėjo tas amžius, kai dar turime jėgų, patirties, laiko ir dar galime padėti kitiems. Meilės pilna širdis ir norisi ją atiduoti“, – pripažino globėja.
Šeima pamatė internete, kad pradedami kursai ir rengiami profesionalūs globėjai. Nusprendė nieko nelaukti ir apsilankyti juose. Keturis mėnesius Daiva su vyru lankė mokymus, gilinosi į vaikų poreikius – fizinius, emocinius, kaip priimti vaiką, kaip su juo elgtis, kaip išeiti iš krizinių situacijų. Mokymai šeimai labai padėjo, ir „SOS vaikų kaimo“ vadybininkų bei įvairių specialistų konsultacijos juos lydi nuolat.
Praėjus kelioms savaitėms po mokymų šeima gavo žinią, kad pas juos apsigyvens penkerių metų mergaitė Kamilė, o po trijų savaičių – ketverių metų Saulė (tikrieji vardai žinomi. – Red. pastaba). Vilniečiai pradėjo lankyti Kamilę Krizių centre, susipažino su ja, bendravo. Vėliau atėjo metas, kai paklausė mažylės, ar nori važiuoti su jais. „Aš pažvelgiau jai į akis, ji pažiūrėjo į mane ir sutiko“, – prisiminė vyras.
„Iš pradžių dar patys bijojome ir jaudinomės, kaip ten bus, – ar tikrai sugebėsime. Bet dabar matome, kad sutariame puikiai – gautos žinios mokymuose, gyvenimiška patirtis, kantrybė ir švelnumas daro stebuklus. Kiekvieną dieną gauname tiek meilės, tiek gražių žodžių ir įspūdžių“, – džiaugėsi moteris.
Vėliau į Adamovičių šeimą atvyko ir mažesnioji Saulė: „Mūsų gyvenimas tapo pilnas ir jau nieko nebereikia. Ateina savaitgalis, tad žinome, ką veiksime, – būsime su vaikais. Kartais susitinkame su draugais ir su grupės nariais, su kuriais lankėme mokymus. Pasidaliname patirtimi, pasidžiaugiame kur kas laimingesniais vaikučiais.
Daug laiko leidžiame su šeima ir dviem šunimis gamtoje. Žiemą čiuožinėjame rogutėmis nuo kalno, vaikštinėjame miške, einame į teatrą ar kiną, lankome senelius ar gimines“, – pasakojo Daiva ir Mečislovas.
Darbo dienomis mergaitės lanko darželį. Tuo metu D.Adamovičienė padeda vyrui tvarkyti jo autoserviso dokumentus. Vėliau moteris ruošia vakarienę ir sukasi namuose. O vakarus visa šeima leidžia drauge – mergaitės sprendžia lavinimo užduotis, piešia, lipdo arba „suruošia pagalvių karą“.
Padėjo įveikti baimes ir stresą
Laikinieji globėjai prisiminė, kaip mergaitėms teko įveikti labai daug baimių, kurias jos atsinešė. Pirmomis naktimis vilniečiai negalėjo užmigti ir vis eidavo pasižiūrėti į globotinių kambarį, ar joms viskas gerai, ar neverkia.
„Pirmą naktį, kai parsivežėme Kamilę, jai iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Nežinojome, kas vaikui nutiko. Kitą naktį mažajai staigia pakilo temperatūra virš 40 laipsnių. Pradėjo verkti, nesustojo, nieko negalėjo pasakyti. Negalėjome suprasti, kas nutiko, tai staigiai vežėme į Santariškes. Apžiūrėjo, davė vaistų ir vėliau paaiškėjo, kad viskas buvo nuo streso, o ryte kaip niekur nieko – sveikas ir normalus vaikas“, – teigė D.Adamovičienė.
Dabar situacija visiškai pasikeitusi. Nors naktį jų kambaryje vis dar dega šviesa ir būna atviros durys, globotinės miega saldžiai. Prieš eidamos miegoti jos visuomet apsikabina ir pabučiuoja.
Mergaites kankino ir kitos psichologinės problemos – naktinis šlapinimasis, uždarumas ir noras nuo visų atsitverti tylos siena.
„Jos turėjo daug psichologinių baimių. Reikėjo ilgai aiškinti, kad jokių baubų ir siaubų nėra, ir mes viską įveikėme“, – teigė pašnekovė.
Iškeliauja pas nuolatinius globėjus
Vasario pradžioje vilniečiams teks atsisveikinti su vyresnėle. Ji skaičiuoja paskutines dienas šioje šeimoje, nes iškeliaus pas nuolatinius globėjus.
„Pamažu ėmėme kalbėtis, kad jau ateina tas laikas, kai reikės eiti į naują šeimą, kad ja rūpinsis ir mylės. Bet kai ji apkabina ir pradeda bučiuoti akis, nosį, kaktą ir visą veidą, širdis gali plyšti“, – susigraudinusi prisipažino pašnekovė.
Moteris teigė, kad skirtis nėra lengva. Tačiau myli ją ir išleisdami į naują šeimą džiaugiasi dėl jos tolesnio gyvenimo. Kartu skubėjo pažymėti, kad nereikia liūdėti, nes pagalbos reikia ir kitiems vaikučiams – reikės priglausti ir mylėti kitus našlaičius. O naujoji Kamilės šeima išties puiki, jie nuolat bendrauja, skambina, teiraujasi apie globotinės nuotaikas ir sveikatą.
„Ją jau apipirko ir lepina. Džiaugsis vaikas nauja mylinčia šeima. Kita vertus, niekas vaikui neatstos mamos, kad ir kokios būtų blogos sąlygos, vaikui reikalinga mama. Idealiausias variantas – grįžimas į biologinę šeimą“, – teigė D.Adamovičienė.
Greitu laiku globėjų šeimą paliks ir mažesnioji mergaitė Saulė, kurią nuolat globoti turėtų paimti jos teta.
„Mergaitės viską žino. Su vaikais reikia kalbėti taip, kaip yra, ir nieko neslėpti. Kaip su suaugusiaisiais. Labai daug su jomis kalbamės visais gyvenimiškais klausimais. Daug laiko skiriame atsakymams į jų klausimus, aiškinamės, kodėl taip vyksta ir kas bus toliau“, – sakė globėja.
Su vaikais ir globėjais nuolat dirba specialistai – psichologai, vadybininkai, logopedai. Teikiama finansinė parama – apie 300 eurų už vieną vaiką.
„Ko vaikučiams reikia labiausiai – prisiglausti, širdies, meilės. Tūkstantį kartų per dieną reikia apkabinti, pabučiuoti, pasakyti, kad myli. Labai svarbu, kad vaikai jaustųsi saugūs ir tavimi pasitikėtų.
Džiaugiamės, kad dviem vaikučiams padėjome sunkiu jų gyvenimo etapu. Tikimės, kad suteikėme mergaitėms tikrai profesionalią globą ir atidavėme pakankamai savo širdies šilumos“, – pridūrė D.Adamovičienė.
