Baigiantis metams įdomu įvertinti, kas per dvylika mėnesių pasikeitė miesto gyvenime.
Apie tai „Laikinoji sostinė“ kalbėjosi su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, istoriku E.Aleksandravičiumi.
Dvidešimt metų Kaune gyvenantis mokslininkas sakė, kad praeinantys metai miestui buvo geri. Jis ypač pabrėžė gerėjantį emocinį klimatą ir šį pokytį vadino stebuklu.
– Kokie Kaunui buvo 2016-ieji metai? – paklausėme E.Aleksandravičiaus.
– Kaunui šie metai buvo labai daug ir šviesaus žadantys. Vidinį žmonių ir tarpusavio santykių pasikeitimą jau pastebiu trejus ketverius metus. Keičiasi klimatas, bendrosios nuotaikos.
Gatvės, kavinės, koncertų salės – nuo didžiųjų iki mažųjų – prisipildė žmonių.
Kaunas pamažu kratosi laikinosios sostinės šmėklos. Miestiečiai ima suvokti, kad gyvenimas nebūtinai reikalauja būti didžiausioje gaujoje, pačių didžiausių svarbuolių viršukalnėse. Žmonės suvokia, kad didmiestis nėra rojus. Geriau gyventi mažesniame mieste.
Kaunui šia prasme horizontas ėmė šviesėti. Čia spūstys visada buvo mažesnės, žmonės vis labiau vertina gyvenimą arčiau centro, dažniau mina dviračius.
Švelnėjo klimatas keliuose. Vairuotojai ramiau išgyveno gatvių tvarkymą. Puiku, kad tvarkomos gatvės nebuvo uždarytos. Žinant savimi susirūpinusius miestiečius, net gatvėse, kurios buvo tvarkomos, nebuvo didelių pykčio priepuolių.
Tas linksmas užrašas „Kaunas tvarkosi“ puikiai veikė. Su kauniečiais buvo labai pagarbiai pasielgta. Gera žinia veikė kaip terapija. Tai vertė labiau šypsotis.
2016-ieji buvo pirmi metai, kai miestiečiai palankiai žiūrėjo į Kauno valdžią. Kaunas per tuos metus pajuto, kad išrinkti neblogi šeimininkai.
Sprendimas skirti pusę sumos paveldo objektų fasadams tvarkyti – puikus. Jis nėra labai originalus, bet teisingas.
Prie visuotinės miestiečių terapijos prisidėjo ir viešųjų ryšių specialistų darbas. Ne tik vyksta kažkas tikrai gero, bet sugebama dar ir gerai tai paskelbti.
Šie bendrieji atmosferos bruožai rodo, kad 2016-ieji Kaunui buvo geri, optimistiški. Nebuvo staigaus šuolio, bet tarsi banga, kylanti keletą metų ir pasiekusi gal dar ne patį viršutinį tašką, bet arti jo.
Emocinio klimato keitimasis gali būti vadinamas tam tikru stebuklu. Galbūt jį lėmė, kad užaugo visiškai nauja karta, kad labiau pažinome pasaulį ir pamatėme, kad pasaulis – ne rojus.
– Šiemet tyrimai parodė, kad kauniečiai geriau vertina savo finansinę padėtį nei kiti šalies gyventojai. Kokį poveikį emociniam klimatui tai galėjo turėti?
– Kauniečiai visada turėjo verslumo gyslą, darbštumą, privatumo siekį. Žmonės gyveno pasiturimai. Socialiniai ir turtiniai kontrastai Kaune yra, ko gero, mažesni nei Vilniuje.
Kaune žmonės vidutiniškai pasiturintys. Galima sutikti su prielaida, kad pajamos leidžia užpildyti kavines ir barus. Juk juos užpildo ne turistai, bet vietiniai.
Anksčiau viešosios erdvės buvo labai apleistos dar ir dėl kauniečių polinkio į privatumą – butai labai sutvarkyti, o laiptinės apšnerkštos, viešos erdvės apleistos.
Dabar matome didėjantį solidarumą. Juntu, kad įvyksta lūžis ne asmeninių pajamų lygmeniu, bet požiūrio į bendrumus, į tai, kas visus gali sieti.
– Kaip vertinate šiųmetį kauniečių nusisukimą nuo konservatorių – tradiciškai labai palaikomos politinės jėgos Kaune?
– Turiu vieną labai silpną prielaidą. Konservatoriai nesusiturėjo komentuodami. Kai prarado turėtas pozicijas savivaldoje, A.Kubilius, R.Juknevičienė ir kiti ėmė svaidytis „krabais“ ir „oligarchais“. Tai buvo užgaulu kauniečių atžvilgiu.
Mes esame kapitalistinis kraštas, daryti verslą ir būti kapitalistu yra vertybė. Kaip dešinioji partija gali sakyti, kad praturtėliai yra blogis?
Tokie komentarai yra anomalija. Kaip socialdemokratas neturėtų keikti profsąjungų, taip konservatorius – kapitalo.
Bet negalima sakyti, kad kauniečiai iš esmės keičia kryptį, nes tokiu atveju būtų balsavę už socialdemokratus.
Be to, nelabai girdžiu, kad kas Kaune girtųsi, jog balsavo už Karbauskį. Gali būti, kad nusivylus tais, už kuriuos tradiciškai balsuota, atbulais dantimis buvo pasirinkta „kažkas kita“.
Man atrodo, kad Kaunas pastaruoju metu apčiuopė, jog yra pakankamai prasmės savajame mieste, o Lietuva išgyvens.
– Ką patartumėte miesto valdžiai, kad geri pokyčiai ir toliau vyktų?
– Linkiu atsiversti prieš keliolika metų parengtą Andrew Page’o Laisvės alėjos gaivinimo planą. Jis pusmetį analizavo, kaip galima sutelkti valdžios ir miestelėnų jėgas, kad Laisvės alėja atgimtų.
Taip pat siūlau išdrįsti ne tik skatinti tvarkyti fasadus, bet ir bausti tuos, kurie paveldą apleidžia ir netvarko. Tarkime, po dvejų trejų metų, jei pastatas netvarkomas, dešimt kartų padidinti žemės mokestį.
Puiku, kad meras ne tik kalba, bet ir imasi veiklos – griauti pastatą vaiduoklį (viešbutį „Respublika“. – Red.) ir vietoj jo statyti naują statinį. Įveikiant pavydą, galima pasakyti, kad taip žmogus dar labiau blizga savo pasiturėjimu.
Siūlau miestui išdrįsti pasakyti, kad statysime gražiausius namus gražiausiose miesto vietose. Reikėtų derinti infrastruktūrą su gamta.
Kai esi už poliarinio rato ir dirbi smirdančioje žuvų įmonėje, taupai pinigus, gali užsinorėti gyventi Kaune.
Kaunas turėtų pradėti džiaugtis atvažiavusiais žmonėmis. Galėtume pakviesti į Kauną užsieniečių – IT specialistų, restoranų savininkų ir kitų. Siūlau šūkį, kad Kaunui baisiausia – nuobodulys ir beprasmybė.
– Ar gerėjantis miesto klimatas sulaikys kauniečius nuo emigracijos į kitas šalis ir kitus miestus?
– Manau, kad taip. Emigracija iš Kauno, manau, ir taip yra apstojusi. Kaunas darosi patrauklus tiems, kurie gyvena Vilniuje ar kitose Lietuvos vietose.
