– Ar aukštųjų mokyklų interesai taip smarkiai išsiskyrė, kad jų vadovams Lietuvos universitetų rektorių konferencijoje (LURK) jau nepavyksta rasti bendros kalbos? – “Lietuvos rytas“ paklausė vieno UPK iniciatorių Kauno technologijos universiteto (KTU) rektoriaus Petro Baršausko.
– Iš LURK mes nesitraukiame, bet interesai iš tiesų smarkiai skiriasi. Dalis aukštųjų mokyklų stengiasi tik išgyventi, o kitos nėra skaudžiai spaudžiamos šios problemos ir siekia mokslo kokybės.
Į naują asociaciją susibūrusiems Vilniaus universitetui, KTU, Vilniaus Gedimino technikos universitetui ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetui nėra sunku surinkti pakankamai studentų ir šios mokyklos galvoja apie mokslo pažangą, bet jų rektoriams ne visada pavyksta susikalbėti su kolegomis, kuriems svarbiausias tikslas – išgyventi.
Antai 2014 metais siūliau, kad būtų nustatytas bent 2 balų minimalus reikalavimas stojantiems mokytis į universitetus, LURK net priėmė tokį nutarimą, bet praktiškai aukštosios mokyklos nesilaikė ir tokio neaukšto žinių kriterijaus. Į mokamas studijų vietas priimami dar prasčiau vidurines mokyklas baigę asmenys.
Tik trys universitetai griežtai laikėsi šios kartelės ir dar vienas su tam tikromis išlygomis. Kiti paliko visiškai atviras duris – kad tik stotų visi, kas nori, ir atneštų pinigus.
Negalime taikstytis su tokia padėtimi, todėl ir įkūrėme asociaciją, kuri sieks aukštojo mokslo kokybės.
– Įvardijote du konkrečius siekius: 2020 metais studijas baigusių ir įsidarbinusių pagal kvalifikacijos lygį absolventų dalis turi viršyti 80 proc., o stojantiesiems į aukštąsias mokyklas kartelė pakelta iki minimalaus konkursinio 4 balų reikalavimo. Ar šiuos kriterijus siūlysite taikyti ne tik savo, bet ir visoms šalies aukštosioms mokykloms?
– Universitetai veikia rinkos sąlygomis ir, žinoma, nebūtų teisinga jei vieniems būtų taikomi vienokie reikalavimai, o kitiems – kitokie, kai valstybės finansavimas grindžiamas studentų skaičiumi.
Pavyzdžiui, KTU kelia mokymosi kokybės reikalavimus ir ne visus norinčiuosius priima studijuoti. Bet jie nueina į kitas aukštąsias mokyklas ir pinigus nuneša į jas. Vadinasi, KTU tarsi baudžiamas už tai, kad reikalauja iš stojančiųjų aukštesnio mokslo balo.
Ydinga pati aukštojo mokslo finansavimo sistema. Ji neskatina siekti geresnės studijų kokybės, o verčia vaikytis kuo didesnės studentų kiekybės.
Visi kalba apie geresnę studijų kokybę, norima, kad mūsų universitetai būtų konkurencingi ir tarptautiniu lygiu, bet tuomet reikia mokslą ir finansuoti pagal kokybinius kriterijus. Čia be aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkos neišsiversime.
– Paskelbėte, kad pritariate Vyriausybės aukštojo mokslo pertvarkos gairėms, bet jos juk dar skendi miglose. Gal taip mėginate paremti premjero S.Skvernelio užuominas, kad Lietuvai pakaktų penkių universitetų?
– Yra dalis tiesos jūsų žodžiuose. Žinoma, parėmėme premjero bei švietimo ir mokslo ministrės mintis apie aukštojo mokslo pertvarką ne vien todėl, kad jiems būtų lengviau diskutuoti su savo oponentais. Mums svarbiausia, kad jie ėmė kalbėti apie studijų kokybę. Toliau taip gyventi, kaip iki šiol, jau negalima.
Jei Vyriausybei pavyks suvaldyti procesą ir ji iš tiesų sugebės pertvarkyti aukštojo mokslo sistemą pagal kokybės reikalavimus, o ne imituos pertvarką pasitelkus kažkokius jungimus, kurie sugalvojami ginant savus interesus, mes remsime jų pastangas, kiek tik pajėgsime.
Be abejo, konkretus universitetų skaičius nėra svarbu, svarbiausia – mokslo kokybė. Vienas iš būdų jai gerinti – aukščiau pakelta priėmimo į aukštąsias mokyklas kartelė. Tai neišspręs visų mūsų problemų, bet studentų auditorijos žinių bus aukštesnis, nes susirinks labiau į mokslus orientuotas jaunimas.
Tik reikia, kad visos aukštosios mokyklos griežtai laikytųsi nustatytų kriterijų. Jau vien tai atskleis, kurios jų pajėgios konkuruoti rinkoje.
Nedera pamiršti ir mokslinės veiklos. Juk universitetas be mokslo darbų – ne universitetas.
Kitas be galo svarbus kokybės kriterijus – absolventų įsidarbinimas pagal specialybę.
Įtvirtinus šiuos kokybės vertinimo rodiklius, savaime paaiškėtų, kiek universitetų lieka aukštojo mokslo rinkoje.
– Tačiau jūsų iniciatyvą neigiamai vertina LURK. Jos prezidentas Vytauto Didžiojo universiteto rektorius J.Augutis pareiškė, kad aukštosios mokyklos turėtų būti vieningos ir konkuruoti idėjomis. Ar iš tiesų siekiate atsirėžti sau daugiau finansų silpnųjų universitetų sąskaita?
– Čia irgi yra dalis tiesos. Lietuva aukštajam mokslui skiria pakankamai didelę savo bendrojo vidaus produkto dalį, net viršijamas ES vidurkis. Tačiau kai lėšos išskaidomos po labai plačią aukštojo mokslo sistemą, tenka pernelyg mažai pinigų konkrečiam dėstytojui. Jų vidutinės algos menkesnės nei mokytojų. Gabūs žmonės nebenori eiti dirbti į universitetus.
Vadinasi, turime efektyviau naudoti valstybės skiriamus pinigus. Perdaug universitetų, siūlančių panašias mokymo programas. Reikia sutelkti lėšas keliant studijų kokybinius reikalavimus ir galbūt dalis aukštųjų mokyklų pačios turės užsidaryti.
Todėl mūsų iniciatyva ir sukėlė tokią kai kurių rektorių baimę. Tai desperacinė kova už išlikimą, pasitelkiant demagogiją, visokias akademines pasakas, pavyzdžiui, kad pakėlus minimalų konkursinį priėmimo balą, išaugs jaunimo emigracija. Nieko panašaus. Išvažiuoja gabiausi abiturientai, nes jų netenkina Lietuvos aukštojo mokslo lygis.
Todėl privalome keisti aukštojo mokslo sistemą ir negalime vadovautis vien dalies aukštųjų mokyklų akademinės bendruomenės norais. Lošiama savo siaurų interesų korta, negalvojant apie Lietuvą, pasitelkiant ir profsąjungas, ir savivaldybes, ir net valstybės kontrolierių. Kad tik kaip nors išliktų!
Pavyzdžiui, daug kalbama, kaip svarbu regionams turėti savo universitetą. Bet vis viena geriausi abiturientai važiuoja studijuoti į Vilnių ar Kauną, o Šiaulius renkasi vidutiniokai. Tad gal vertėtų šiame regione išlaikyti pajėgią kolegiją, kuri geriau rengtų profesijos bakalaurus?
Juk universiteto diplomas nėra visiems būtinas. Gauna jį jaunimas ir vyksta dirbti į Londono barus. Daug naudingiau būtų gerai parengti žmones profesijai, kad jie rastų darbą Lietuvoje ir neblogai uždirbtų. Todėl ir siūlome aukštąsias mokyklas vertinti ir pagal absolventų įsidarbinimo kriterijų.
