Mes gyvename ne tokiais dramatiškais laikais, arklius pakeitė vidaus degimo variklis, todėl ir mūsų šūksmai banalesni.
Svetimus pinigus be galo malonu skaičiuoti. Ir vargu ar yra dar nemalonesnis dalykas nei savųjų perskaičiavimas. Ypač juos perkeliant iš pajamų skilties į išlaidas.
Būtent tokia pirma mintis šauna į galvą sužinojus, kad nauji rinkimai Anykščių vienmandatėje kainuos pusę milijono eurų. Tokia, pasirodo, to nelemto džipo su kailiniais tikroji kaina. Tiek, pasirodo, kainuoja savaitė melo, pusiau melo ir su replėmis ištrauktos tiesos. Ir tiek, pasirodo, mūsų visų pinigų reikės perkelti į išlaidų skiltį.
Savaime suprantama, iš pradžių norisi rėkti ir badyti kumščiais dangų. Maždaug, kaip čia taip – už tiek pinigo galima gimnaziją pusmetį išlaikyti; emigrantų šeimą pargabenti ir įkurdinti Lietuvoje; išversti ir išleisti tiek protingų knygų, kad Seimas visą kadenciją laisvalaikiu turėtų ką skaityti.
Pagaliau, visiškai neturint fantazijos, tuos pačius pusę milijono galima sukišti į nacionalinį stadioną ir keliomis dienomis sutrumpinti šios nacionalinės gėdos egzistenciją.
Bet žmogus aprimsti, pažaboji emocijas ir imi svarstyti racionaliau. Daug tie pusė milijono ar nelabai?
Viskas pasaulyje reliatyvu, taigi skaičiai ir sumos taip pat. Vienas vėjo pamušalas, pavyzdžiui, kokiame nors kebabų kioske tikrai nedaug.
Blogiausia, ką jis gali padaryti, tai sukelti klientams viduriavimą ir taip subankrotinti kiosko savininką.
Vienas perėjūnas Seime iš pažiūros irgi nedaug – tai tik 0,7 procento Seimo, todėl netgi bendro parlamento IQ nelabai tenuleistų. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.
Kol tas personažas yra eilinis tautos išrinktasis, be atsakingų pareigų ir užduočių, kantriai miegantis plenariniuose posėdžiuose ir komitetuose, kur atsibunda tik tada, kai kolega pakrato už rankovės ir primena, jog laikas balsuoti.
Bet jeigu tas neadekvatus nūdienos herojus ima lipti karjeros laiptais, tampa, sakykim, frakcijos seniūno pavaduotoju arba, neduokdie, seniūnu, kokio nors komiteto pirmininko pavaduotoju arba, sergėk Visagali, net pirmininku, kokiu nors delegatu į tarptautinius forumus, tada apskaičiuoti jo branduolinį potencialą darosi daug sunkiau.
Ir jau visai minorinė nuotaika apima įsivaizdavus tokį prašalaitį ne šiaip sau įstatymų leidybos aukštumose, bet dar ir valdančiojoje koalicijoje. Kuri, prisiminkim, ir pagrindinį toną užduoda šalyje, ir įstatymų prioritetus parenka, ir pagaliau užtikrina, kad tie įstatymai sėkmingai išvystų dienos šviesą.
Ne tik mūsų, bet ir visos pažangiosios visuomenės istorijoje apstu pavyzdžių, kai ne vietoje padėtas kablelis, perstumdyta žodžių tvarka įstatymo sakinyje ar tiesiog elementari profanacija kainuodavo ne pusę, o kelis ar netgi daugiau milijonų.
Žinoma, lengva guostis tuo, kad palyginti pigiai išsisukom, tačiau kaip visuomet norisi pasiteirauti: o koks konkretus šios klaidos vardas ir pavardė? Ir, deja, vienos nesurasim.
Visi vienodai prisidirbom. Vieni, kad užsiaugino pakankamai įžūlumo su tokia biografija ir kompetencija imtis politikos.
Kiti, kad buvo pernelyg apakinti rožinių akinių ir tokias pretenzijas mielai tenkino.
Treti, kad ėjo it avinų banda prie balsadėžių ir balsavo net nesigilindami į kandidatų savybes.
Ketvirti, kad tiesiog pražiopsojo tokius faktus ir savo demokratijos sarginio šuns vaidmenį prisiminė tik tada, kai jau šaukštai buvo popiet.
Penkti... Et, nuobodu jau ir vardyti.
Ir baigti šią istoriją, ko gero, teks be galo banaliu moralu – iš klaidų mokomasi.
O kvailį nuo protingo skiria tai, kad protingas mokosi iš savo klaidų, o kvailys išvis nesimoko.
Ir kai tų klaidų kaina yra pusė milijono, ką jau padarysi, tai tik pinigai. Jie uždirbami. O sveikas protas – nelabai. Va, tai labiausiai ir gąsdina.
