R.Šarknickas kartu su „Lietuvos ryto“ televizijos žurnaliste Daiva Žeimyte kreipėsi į Vilniaus merą, kad atkreiptų dėmesį į nepriežiūrą vaikų globos namuose.
„Robertas Sarknickas atsiuntė nuotrauką, nuo kurios net silpna pasidarė. Vaikų globos namų auklėtinė. Ne pirmas kartas. Informaciją perdavęs asmuo teigia, kad globos namų vadovybė buvo abejinga tokiam auklėtinės elgesiui. Ačiū Remigijus Šimašius už greitą reakciją – tuoj pat buvo susisiekta su atsakingais asmenimis, dabar mergaitė miega, bus stebima, o pirmadienį meras pažadėjo išsiaiškinti situaciją. Kažkoks siaubas! Vakar ant neįgalaus vaiko staugianti globos namų darbuotoja, šiandien rankas susipjausčiusi mažametė. Tai kiek dar reikės tokių atvejų, kad pagaliau būtų rimtai užsiimta institucinės globos situacija“, – piktinosi D.Žeimytė.
Tuo tarpu R.Šarknickas paviešino jautrų laišką.
„Dėl ko taip turi skaudėti sielą paauglei, kad ji susipjaustytų sau visą ranką? Kiek reikėjo rėkti į tuštumą, kad beliktų tik žaloti save? Kad kūno skausmas užgožtų sielos klyksmą?
Ir visa tai vyksta ne negyvenamoj saloje. Ne užmigusių tėvų, po ilgalaikių girtavimo dienų, krizinėje šeimoje. Taip skęsta vaikas globos namuose. Ir kiek žinoma nebe pirmą kartą. Mergaitė jau yra gydoma nuo depresijos. Suaugusių abejingumas, vaikų patyčios, pačios pasimetimas – tai pati puikiausia terpė būsimam nekrologui subręsti.
Viskas vyko netikėtai, mano padėjėja Dovilė Kurtinaitytė socialiniame tinkle šeštadienio vakarą pamatė penkiolikmetės fotografiją padaryta išmaniuoju, joje buvo pačios supjaustyta ranka, greitai atsiuntė man ir nelaukę susisiekėm su žurnaliste Daiva Žeimyte, kuri padėjo sukontaktuoti su Vilniaus meru Remigijumi Šimašiumi, kiek esu informuotas yra imtasi darbo.
Asmeniškai man yra žinomos problemos dėl mergaitės, ji visada tiesia rankas į savanorės svetimos mamos rankas, taip pat yra žinoma, kad globos namų direktorė nėra lanksti, bet kieta įstatymams, sunkiai išleidžia su nakvyne namo pas advokatūrą baigusią savanorę mamą. Paskambinus į kitus vaikų globos namus, direktoriai žiūri lanksčiau, dėl išleidimo sutarimas yra pasirašomas vietoje o ne siunčiami į savivaldybes pas biurokratus, juolab, kad savanorė mama yra gerai žinoma direktorei. Štai kokias pasekmes dabar turime, iš beprotiškos vienatvės, namų ilgesio ir nesvarbu, kad svetimų, nepilnametė naiviai pasirinko kelią susipjaustyti rankas. Suprantu ją, pats esu augęs vaikų globos namuose, o kai sielą labiau skauda negu kūną, tai minčių visokių kildavo mums. Ji ne vieną kartą vežta pas specialistus – reiškia problemos yra. Tačiau tai reiškia, kad reikės skirti daugiau dėmesio, gerumo, atlaidumo, supratimo ir šiaip savo brangaus laiko. Tai reiškia reikės dirbti „iš Dūšios“. Tik ar ją beturi tie darbuotojai, kurie sprendžia kaip Dievai- kuriam vaikui skirti to savo brangaus laiko ir dėmesio, o kuris jau iš anksto nurašomas. Nes galbūt jis kitoks – ne toks patogus, klusnus, meilus, simpatiškas ir t.t. Tokiems reikia žymiai daugiau laiko. Ir jei šalia esantys suaugę žmonės, specialistai neranda tam laiko ar jėgų, ar gerumo – tai gal jie nebetinka tam darbui?
Prisiminkim save paauglystėje – nepasitenkinimas kaip atrodai, nuotaikų kaita, nesuprantami jausmai ir taip toliau. Ir dar paliktas priešiškoje aplinkoje (o šie vaikų globos namai „Gilė“ globėjiška, šilta atmosfera nepasižymi), koks vienišas turi jaustis vaikas. Aš neteigiu, kad visose globos namuose tokia situacija, aš kalbu dabar apie šią konkrečią vienos paauglės gyvenimo katastrofą. Nes baisiausia – tai būti vienišam – minioje žmonių.
Visiems jau senai žinoma, nes daug rašoma, sakoma ir kitaip informuojama, kad socialinėms reikmėms Lietuvoj skiriama tiek lėšų ir dėmesio, kad vėl esame „pirmaujantys“ Europoje. Tiesa ir vėl iš kito galo.
Kaip suvokti protu ir širdimi, kad vaikas po savęs sužalojimo, vietoj pagalbos ir pagaliau rimtos analizės, dėl ko taip vyksta, kuo jam galime padėti – vis sulaukia abejingumo, trūkstamo požiūrio į žmogų“, – rašė jis.
