„Sunkumai tokie, kaip iškilusios liberalizmo idėjos, suprantama asmens laisvė, demokratija, kaip nekontroliuojama ir nevaržoma asmens laisvė, kuri remiasi individo poreikiais, labai smarkiai paveikia dvasinę mūsų gyvenimo sferą“, – konferencijoje „Dvasingumas – švietimo sistemos pagrindas“ kalbėjo profesorius Jonas Kievišas.
Konferencijoje buvo pristatyta kolektyvinės monografijos „Ugdymo dvasingumo raida“ nauja dalis. Seimo pirmoji vicepirmininkė, „valstietė“ Rima Baškienė sakė, kad ši monografija buvo sudaryta remiantis krikščioniškomis vertybėmis, kas, pasak jos, yra mūsų kultūros pagrindas.
Konferencijos dalyviai tvirtai teigė, kad Lietuvos švietimas turėtų būti statomas ant dvasingumo pagrindo. Pasak jų, atliekant švietimo pertvarką reikia kreiptį dėmesį būtent į tai.
Dvasingumas – švietimo sistemos pagrindas?
„Žmogaus gyvenimo kelias, kylant lyg visavertės gerovės ir siekimo dvasinio komforto socialinėje aplinkoje, yra apsprendžiamas šioje monografijoje“, – liaupsių negailėjo R.Baškienė.
„Valstietė“ teigė, kad dvasingumas vertinamas kaip neatskiriama švietimo dalis.
„Šis požiūris išryškėja šiuolaikiniame švietime, išryškina mūsų paskirtį ir tikslus. Čia dera pacituoti ukrainietį akademiką Viktorą Oleiniką, jis teigia, kad švietimo socialinį vaidmenį lemia misija kurti žmogų žmoguje, formuoti visavertę asmenybę, kuri pasižymėtų intelektinės ir dvasinės sferų neskaidoma vienove ir darnia raida. Aš labai džiaugiuosi, kad tokiomis temos konferencijos Seime vyksta jau ne pirmą kartą ir kad mes apie tai kalbėjome anksčiau ir kalbame dabar“, – kalbėjo parlamento vicepirmininkė.
Politikė mano, kad darant naująją švietimo sistemos pertvarką, ypatingai didelį dėmesį reikia skirti dvasingumo sričiai.
Asmenybės laisvę ir liberalumą laiko problema
Monografijos sudarytojas profesorius J.Kievišas sakė, kad šioje monografijoje sudėti Lietuvoje ir Ukrainoje atliktų tyrimų rezultatai. Pastaroji šalis tyrimui pasirinkta, nes savo kultūra, visuomene, situacija ir istorine raida yra gana panaši į Lietuvą.
„Dvasingumas nėra joks mūsų išradimas, apie jį šnekama visais laikais ir žmogus be dvasinio pasaulio, be dvasinio gyvenimo būti negali. Tačiau visuomenė keičiasi, pasaulis keičiasi ir požiūris į dvasingumą ir dvasingumo vaidmuo visuomenėje taip pat turi būti atitinkamai pertvarkomas“, – kalbėjo J.Kievišas.
Profesorius teigė, kad Europos kultūros pagrindas yra krikščioniškos vertybėms ir kad joms mestas rimtas iššūkis.
„Iš kur atsirado šita problema ir kodėl apie tai šiandien reikia ne tik kalbėti, bet ir daryti rimtus tyrimus bei galvoti, kaip šiuo atveju pakoreguoti mūsų švietimą? Problema ta, kad 21 amžiaus pradžia mums sudarė situaciją atsikovoti laisvę ir iš karto patekti į pasaulinės globalizacijos srovę ir į demokratijos srovę Lietuvoje situaciją.
Šitie du dalykai – pasaulinė globalizacija ir demokratijos Lietuvoje įgyvendinimas, po mūsų prieš 25 metus atkurtos nepriklausomybės, lėmė didžiulius pokyčius mūsų visuomenėje, mūsų kultūroje ir lėmė uždavinius, kuriuos mes turime spręsti, ypatingai švietimo sistemoje“, – savo nuomonę dėstė profesorius.
Jis teigė, kad didžiausia šiandienos problema yra tai, kaip demokratinėje situacijoje ir mūsų visuomenėje keičiasi žmogus.
„Jeigu per 25 metus mes su demokratine visuomene, socialiniame lygmenyje turime tikrai gražių pasiekimų, kuriuos bandome įgyvendinti švietimo sistemoje, tai su žmogaus demokratėjimu mes šiandien turime labai rimtų problemų. Problemos ne dėl to, kad mes nenorėtumėme ar būtume prieš demokratiją, o dėl to, kad mums sunkiai sekasi sukurti ugdymo dvasinius pagrindus“, – kalbėjo J.Kievišas.
Profesorius teigė, kad tokie dvasingumo kultūros ir dvasingumo švietime sunkumai, kaip iškilusios liberalizmo idėjos, suprantama asmens laisvė, demokratija, kaip nevaržoma ir nekontroliuojama asmens laisvė, kuri remiasi individo poreikiais, paveikia dvasinę žmonių sferą. „Atsirado įvairūs požiūriai į tradicines dvasines vertybes, į tradicinę gyvenseną, į mūsų visuomenės raidą ir šitoje sumaištyje yra labai sudėtinga apibrėžti, kokį vaidmenį turi atlikti švietimas derindamas šitą įvairovę.
Tuo labiau, kad krikščioniškų dvasinių vertybių samprata yra smarkiai devalvuojama, sunkiai tradiciškumas besuvokiamas nemažos dalies visuomenės ir iškyla problema, kokiomis vertybėmis, kokiais prioritetais remti švietimo pagrindus“, – sakė monografijos sudarytojas.
Profesoriaus nuomone, Lietuvos švietimas savo dvasinio ugdymo pagrindų nėra susitvarkęs: „Tie pagrindai yra neapibrėžti ir dėl to ne tik mes, bet ir visa Europa su savo kultūra, su savo didžiuliu paveldu kultūriniu ir dvasiniu, ritasi kol kas į nežinomybę, nevaldomas procesas. Ir jeigu mes šitų dalykų nesugebėsime suvaldyti ir apsibrėžti, ir mūsų likimas, ir Europos likimas yra pakankamai nenuspėjamas.
Jeigu mes norime kokybinių pertvarkos pokyčių, manau, švietimas ir konkrečiai ugdymas, turi būti pertvarkytas grindžiant jį asmenybės ugdymo, tai reiškia dvasinio ugdymo pagrindais.“
Mano, kad dvasingumas gali padėti išvengti nelaimių
Seimo Sveikatos komiteto pirmininkė, taip pat „valstietė“ Agnė Širinskienė konferencijoje citavo neseniai Anapilin iškeliavusį edukologą Leoną Jovaišą: „ Dvasingumas, tai vertybinės sąmonės pirmumas prieš biologinius ir materialinius poreikius. Tai praktinis gyvenimas tiesos, gėrio, grožio šventumu ir prasmingo sąlyčio su pasauliu išgyvenimas.“
Politikė teigė, kad žmogui nepakanka tik išmanyti kokius nors mokslus, tarkime, matematiką, fiziką ar chemiją.
„Iš esmės, kalbėjimas apie dvasingumo ugdymą ir švietimo pertvarkos kontekste, aiškiai parodo, kad mes suprantame, jog visuomenei nepakanka, kad augantis ateities žmogus, tik žinotų ir išmanytų matematiką, fiziką ar chemiją.
Ugdymo dvasingumas švietimo pertvarkos kontekste kalba apie siekį, kad tą matematiką, fiziką ar chemiją išmanantis žmogus savo žinias gebėtų panaudoti visuomenėje prasmingai, tarnaudamas tiesai ir humaniškai bendram žmonių gėriui puoselėti. Būtent ugdymo dvasingumo pabrėžimas, mokslo žinių perteikimui suteikia vertybinę dimensiją, be kurios mokslas ir žinios tampa aklomis ir kurčiomis“, – kalbėjo A.Širinskienė.
Ji teigė, kad jei žmogus neturės dvasinių vertybių, savo įgytas tiksliųjų mokslų ir kitas žinias, gali panaudoti biologinio ginklo kūrimui, bet dvasingumas, neva, gali padėti tokių nelaimių išvengti.
„Iš esmės, kalbėjimas apie dvasingumo ugdymą švietimo pertvarkos kontekste aiškiai parodo, kad mes suprantame, jog visuomenei nepakanka, kad augantis ateities žmogus tik žinotų ir išmanytų matematiką, fiziką ar chemiją. Ugdymo dvasingumo švietimo pertvarkos kontekste kalba apie siekį, kad tą matematiką, fiziką ar chemiją išmanantis žmogus savo žinias gebėtų panaudoti visuomenėje, prasmingai tarnaudamas tiesai ir humaniškai bendram žmonių gėriui puoselėti“, – sakė A. Širinskienė.
