Taip būtų galima apibūdinti šią savaitę pasibaigusią pratęstą Seimo rudens sesiją.
Aišku, svarbiausias naujojo politinio sezono įvykis buvo paties Seimo rinkimai, iš esmės pakeitę partinės sistemos veidą. Tradicinės parlamentinės partijos buvo pasiųstos į nokautą, o naujieji tautos numylėtiniai „valstiečiai“ gavo tokią valdžią, kokios nė viena politinė jėga neturėjo dvidešimt metų.
58 mandatus laimėję „valstiečiai“ labai norėdami galėtų valdyti ir vieni, nes kitos partijos yra susiskaldžiusios, nukraujavusios, besiriejančios.
Žodžiu, imk ir versk žadėtus kalnus, įgyvendink programą, jeigu sugebi parodyti, kaip reikia naujai valdyti valstybę.
Juk buvusi socialdemokratų, „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ koalicija politiniu svoriu ir tvirtumu bent iš pirmo žvilgsnio nusileidžia ją pakeitusiai „valstiečių“ dominuojamai daugumai.
Buvusiai valdžiai pagalius į ratus kaišiojo ne tik skirtingi interesai. Ją kamavo ir pagrindinės valdančiosios partijos viršūnes apėmęs politinės valios paralyžius.
Šios bėdos akis badė kadencijos pabaigoje, prasidėjus paskutinei Seimo sesijai, kai atmosferą ypač kaitino artėjantys rinkimai.
Įvairių tikrų ar tariamų skandalų, taip pat į valdžią besiveržiančių konservatorių ir prezidentės D.Grybauskaitės daužomi socialdemokratai buvo atsidūrę iš tiesų nepavydėtinoje padėtyje.
Visa tai atsispindėjo ir Seimo darbe, o bene ryškiausia tos situacijos iliustracija galima laikyti begalines batalijas ir gūžynes dėl vadinamojo naujojo socialinio modelio ir vienos svarbiausių jo dalių – Darbo kodekso.
Buvusio premjero A.Butkevičiaus planus per rinkimų kampaniją turėti didelių darbų pavyzdį griovė nuolatinės rietenos su opozicija, su politinės naudos sau siekiančiais koalicijos partneriais, taip pat su bendražygiais.
Vargais negalais priimtą Darbo kodeksą prezidentė vetavo, matyt, tikėdamasi, kad valdantieji iš naujo susipjaus ir jau nebesugebės nei atmesti jos veto, nei iš naujo priimti visų dokumentų.
Šios D.Grybauskaitės viltys išsipildė su kaupu – tiek naujasis socialinis modelis, tiek Darbo kodeksas virto paminklais ne valdančiųjų nuveiktiems darbams, o jų politiniam neįžvalgumui.
O kokį vaizdą Seime regime dabar, kai rinkimai jau vis labiau nueina į istoriją? Jei nežinotume, kad įvyko rinkimai, o politinė padėtis pasikeitė radikaliai, galėtume manyti, kad valdžioje liko tie patys.
Pavyzdžiui, ką naujoji valdžia padarė su socialiniu modeliu ir Darbo kodeksu, su kuriais, regis, ji turėjo aiškiai žinoti, kaip elgtis, jau prieš gerus metus?
Patupinėję aplink šiuos dokumentus „valstiečiai“ nusprendė iš naujo tartis su visuomene, visomis suinteresuotomis pusėmis ir nugrūdo juos į stalčių mažiausiai pusmečiui. Svarbiausia, visiškai neaišku, ką galiausiai priims Seimas.
Bene didžiausias realus šios kadencijos parlamento pasiekimas – priimtas kitų metų biudžetas. Bet juk daugelis jame esančių naujovių, tokių kaip augančios pensijos ar kitos socialinės išmokos, taip pat pamatinės nuostatos, paveldėtos iš buvusios valdžios.
Taip, „valstiečiai“, nuolat skundęsi, kad po rudenį vykusių rinkimų naujoji valdžia tiesiog atsiduria prieš dar senosios parengtą biudžetą kaip prieš neišvengiamą faktą, iš dalies teisūs.
Vis dėlto tai jiems netrukdė imtis kokių nors konkrečių žingsnių, atspindinčių jų mokesčių ir ūkio politiką, planus, pagrindines nuostatas. Bet to neišvydome.
Apskritai sunku pasakyti, kokia bus šios valdžios ekonominė, mokesčių, švietimo, socialinė politika.
Net viename svarbiausių Valstiečių ir žaliųjų sąjungos fronto ruožų – kovos su alkoholiu – žadėtos revoliucijos išsikvėpė prieš prasidėdamos. Tiesa, akcizai alkoholiui didės, bet kažkur nuskendo valstybinių gėrimų parduotuvių ar alkoholio monopolio planai.
Maža to, net priėmę kokį nors ryškesnį sprendimą valdantieji puldavo jo atšaukti, jei tik kildavo triukšmas.
Taip atsitiko su pataisomis, leidžiančiomis politikams lengviau tampyti žurnalistus po teismus, tas pat vyksta su padidintais mokesčiais kai kurioms socialinėms ir profesinėms grupėms.
Tuo metu tokie naujosios valdžios darbai kaip už parlamentines lėšas nuomojamų automobilių atėmimas iš Seimo narių, pažadai sumažinti Seimo narių skaičių ar užmojai pertvarkyti ministerijas – labiau formalūs ir parodomieji.
Užtat dar nespėjusiame gerai kojų apšilti Seime jau rutuliojasi panašios muilo operos, kokių nekart regėjome ir anksčiau. Ryškiausia jų – visos Lietuvos pirmininku praminto „valstiečių“ lyderio R.Karbauskio ir jo globotinės G.Kildišienės skandalas.
Visoje šioje košėje blanksta to paties R.Karbauskio pažadai Seimą pagaliau paversti svarbiausia Lietuvos valdžios institucija ir autoritetingu galios centru.
Trumpai tariant, vien laimėtų mandatų gausa savaime nelemia politikos kokybės, jei tie tautos išrinktieji nėra pasirengę valdžiai, kurią jiems padovanojo rinkėjai.
