„Kai Spaudos rūmų link Vilniaus gatvėmis važiuojantys tankai laviravo tarp troleibusų, supratau, kad tie tankistai – aukščiausios klasės profesionalai. Aš pats buvęs tankistas, bet taip vairuoti būčiau nemokėjęs“, – Sausio 13-osios bylą nagrinėjančiame Vilniaus apygardos teisme vakar kalbėjo vilnietis pensininkas Alfredas Stipinas.
Nors prieš kelis dešimtmečius sovietų armijos tankus vairavęs A.Stipinas neabejojo Sausio 11-ąją prie Spaudos rūmų atvykusių tankistų profesionalumu, pats atsistojo prie stulpo: „Maniau, kad tankas į stulpą tikrai nevažiuos.“
Kareivis braukė ašaras
Atsitraukti kuo toliau nuo karinės technikos vilnietis ragino ir kitus prie Spaudos rūmų susirinkusius žmones.
„Koks nors beprotis juk gali iššauti“, – vos spėjusį ištarti šiuos žodžius A.Stipiną nubloškė smūgio banga.
Po tanko šūvio jis atsitokėjo Karoliniškių poliklinikoje.
Buvusiam tanko vairuotojui-mechanikui A.Stipinui nėra tekę šaudyti iš tuščio vamzdžio, bet jis neatmetė, jog tuomet šūvio garsas gali būti dar didesnis. Kad šūvių garsas nepakenktų klausai, patys tankistai visada užsideda šalmą ir ausines.
Dar iki tanko šūvių A.Stipinas bandė užkalbinti vieną ratiniu šarvuočiu prie Spaudos rūmų atvykusį kareivį: „Pasakiau jam, kad mano sūnus taip pat tarnauja kariuomenėje.
Jis nubraukė ašarą ir paprašė parūkyti. Palikau jam visą cigarečių pakelį.“
Ragino auginti vaikus
Įtemptomis sausio dienomis A.Stipinui teko stovėti ir prie Lietuvos radijo bei televizijos pastato S.Konarskio gatvėje.
Jo tvirtinimu, ten buvo ne tiktai šaudoma – desantininkai į minią mėtė kažkokius paketus, kurie iš karto sprogdavo, o po sprogimų atsirasdavo daug dūmų ir ugnies.
Išsigandę žmonės pradėjo trauktis į visas puses.
Jam įsiminė ir iš vienos karinės mašinos per garsiakalbį skambėjęs raginimas: „Broliai ir seserys, eikite namo ir auginkite vaikus.“
A.Stipinas įsitikinęs, jog į žmones kreipėsi komunistų partijos veikėjas Juozas Jermalavičius: „Kas galėjo nepažinti jo balso?“
Neleido krėsti kvailysčių
Suvaldyti minią ir apsaugoti ją nuo karinių šarvuočių – tokią užduotį prie Aukščiausiosios Tarybos ir prie Spaudos rūmų per Sausio įvykius turėjo savanoris Romualdas Surginevičius.
Kad išsiskirtų iš minios, jis nešiojo raištį su tautine juostele.
„Žmonės labai impulsyviai reagavo į įvykius ir eidavo prieš tanką, bandžiau juos sustabdyti. Aš – buvęs kariškis ir žinau, kas yra šūvis.
Šalia esančius žmones gali apdeginti karšto oro banga“, – kalbėjo į teismą su uniforma atvykęs R.Surginevičius.
Spaudos rūmų gynėjus jam teko saugoti ne tik nuo tankų, bet ir nuo konfliktų su kariškiais: „Saugojau žmones, kad nepridarytų kvailysčių, nes kai kurie iš desantininkų bandė atiminėti automatus.“
Ginklu išmušė dantį
Prie Spaudos rūmų jis matė tik du automatais šaudančius kariškius.
Vienas kulkų seriją paleido į reklamos skydą, kabantį ant Spaudos rūmų sienos, todėl ant susirinkusiųjų galvų ėmė kristi tinko gabalai.
Kitas žmones šūviais gąsdino sėdėdamas ant tanko. „Jis buvo be desantininkų liemenės, be šalmo ir aiškiai turėjo papulkininkio laipsnį“, – net praėjus 26 metams kariškį prisiminė R.Surginevičius.
„Kiti kariai nešaudė, bet per minią ėjo tarsi šienaudami automatų vamzdžiais“, – taip vaizdą prie Spaudos rūmų vilnietis yra apibūdinęs per ankstesnes apklausas.
Automato buože jam į veidą trenkęs karys išmušė dantį.
Savanorį išmetė lauk
Prieš pat įsiveržiant kariškiams R.Surginevičius buvo patekęs į Spaudos rūmų vidų. Jį pastebėjo tuo metu rūmuose buvę savanoriai ir įsileido pro pagrindines duris.
Sovietų kariai į rūmus veržėsi pro šoninį įėjimą.
Į vidų patekę desantininkai netrukus R.Surginevičių jėga išstūmė lauk.
Nors buvęs kariškis stengėsi saugotis tankų ir saugoti nuo jų kitus, jį nubloškė vienas šūvis.
„Mane pakėlė kiti žmonės – iš nosies ir iš burnos bėgo kraujas, perskilo lūpa, veidas buvo apdegęs“, – prisiminė savanoris.
