Balto popieriaus lapo ir aš bijau kaip automobilio akumuliatorius ledinio šalčio. Jei praeities pasaulio žmogus pabandytų rašyti nuo šalčio sugrubusia ranka, jis puikiausiai mane suprastų. Net karštoje kaip pirtis patalpoje mano, kaip šiuolaikinės žmonijos atstovo, pirštai yra lyg mediniai, mintys juos lenkia šviesmečiu, vaizdas lape pamažu ima priminti ne mokyklos laikų dailyraštį, o abstrakčiojo ekspresionizmo atstovo J.Pollocko paveikslą.
Popierius popieriumi, bet kad bijočiau kompiuterio – čia jau šis tas nauja.
Baimė paprastai užveda vaizduotę tarsi neišsikrovęs akumuliatorius variklį. Tad štai glostau klaviatūrą ir įsivaizduoju.
Jau visai arti laikai, kai barškinsiu sakinį, o šimtai ar tūkstančiai visažinių tą pačią akimirką čia pat ekrane aiškins, kad labai nevykęs tas sakinys, kad galbūt reikėtų švelniau arba geriausia išvis patylėti. Dar tolimesnę ateitį, kai kiekvieną tavo mintį realiuoju laiku atakuos milijonai pritariančių ir prieštaraujančių nuomonių, baisu net įsivaizduoti.
Bet man patinka įsivaizduoti. Ypač galimybes. Štai galėčiau parašyti apie tai, kad verslo liudijimų savininkams nuo šių metų pradžios „Sodros“ įmoka padidėjo kone dvigubai – nuo 56 iki 99,94 euro per mėnesį. Bet man gali nepavykti geriau nei vienam anonimui, kuris, internete perskaitęs apie šią valdžios naujametę staigmeną, parašė: „Paskutinysis, išskrendantis iš Lietuvos, nepamirškite oro uoste išjungti šviesos.“
Kiek daug peno apokaliptiniams vaizdiniams šiame trumpame sakinyje, ar ne?
Galėčiau juos visą likusį savo gyvenimą fantazuoti, bet kažkaip baisu pražiopsoti visuotinį skrydį ir likti tam paskutiniam, kuris turės išjungti šviesą. Tad lipu į vaizduotės lėktuvą ir bandau įsivaizduoti, kas gi galėtų būti tas paskutinis?
Aišku, norėtųsi, kad tai būtų Seimo nariai, tačiau jie taip mėgsta keliones, jog pajutę grėsmę pirmieji išsirašytų komandiruotes su dienpinigiais visam likusiam gyvenimui.
Kad ir kiek suksi, kaip paskutinis labiausiai tiktų A.Užkalnis, kuris putodamas ant emigrantų patrauktų į emigraciją. Tačiau tai bijau rašyti, nes jis mane, menką išsigandusį padarėlį, gali feisbuke paskersti ir sukimšti į koldūnus kaip įdarą.
Tad sukuosi iš padėties: taip, A.Užkalnis išjungs šviesą, bet net nepastebės, kad jis nėra pats paskutinis, nes jis net tarp paskutinių moka būti pirmas. O paliks jis vieną kaip pirštą visiškoje tamsoje R.Valatką.
„Nėra tos Lietuvos ar anos, yra viena Lietuva, kurios nėra“, – viename reportažų iš pragaro praneš garsiausias šalies postapokaliptikas. Šiuos žodžius cituos viso pasaulio feisbukas, nė neįtardamas, kad cituoja R.Rastauską, viename eilėraščių numačiusį didįjį tautos išsikraustymą.
Taip, Ramūnai, baimė įaudrina fantaziją. Bet kartu uždeda apynasrį, skatina saugotis, būti atsargiam, nekišti piršto į ugnį, o trigrašio – į feisbuką.
Todėl ir nerašau, o tik fantazuoju tiek apie A.Užkalnį, tiek apie R.Valatką, tiek apie žydus, tiek apie gėjus, tiek apie mirusiuosius. Dar stengiuosi nesigirti savo alga, nedaryti gramatinių klaidų, nepasakoti, pavyzdžiui, kaip balkone auginau kanapę.
Prieš keletą metų Lietuvoje pasirodė šakalai. 2015-ųjų vasario 7 dieną Šakių rajone, Lekėčiuose, buvo sumedžiotas pirmasis. Bet atrodo, kad tai buvo tikrai ne paskutinis visaėdis, dažnai mintantis dvėseliena, ėdantis smulkius žinduolius, driežus, paukščius ir jų kiaušinius. Bet tai, kad šie prieblandos metu aktyviausi padarai už savo veiklą gautų piniginį atlygį, – jau šis tas naujo.
Sėdžiu prie kompiuterio ir bijau. Labai. Lygiai taip pat, kaip šiuolaikinis žmogus bijo šratinuko. Tačiau glostydamas klaviatūrą netyčia spusteliu piktogramą „dalintis“. Girdžiu, kaip prieblandos zonoje suurzgia šakalai. Kūną akimirkai surakina šaltis. Toks, kad neatlaikytų net galingiausias akumuliatorius.
