Šį savaitgalį panašiais entuziazmais nuvilnijo visi lietuviški feisbukai, atradę Ameriką, – pasirodo, Jungtinės Tautos mus priskiria prie Šiaurės Europos, o ne Vidurio ir Rytų, kaip buvo įpratusios manyti anksčiau.
Va, ko, pasirodo, reikėjo visus 26 nepriklausomybės metus. Tik to, kad pagaliau būtume įrašyti į švedų, suomių ir kitokių estų klubą. To, ko nepavyko ekonominės ir socialinės raidos rodikliais, padaryta vienu plunksnos brūkštelėjimu!
Kiek vis dėlto žmonėms svarbios etiketės ir kiek jiems, aiman, nesvarbus po jomis slypintis turinys. Gali iki pasiutimo ginčytis, kad toks geografinis perkvalifikavimas yra mažoka priežastis prie krūtinės ordinams sagstytis ar fejerverkams šaudyti.
Mat Šiaurės Europos šalyse nėra įprasta geriausiu nacionalinio transliuotojo eterio laiku rodomoje laidoje, kad ir kokia ji popsinė ir negudri būtų, rėkti „Žydas!“ ir tuo pat metu vaizduoti Trečiojo reicho fiurerį.
Taip, jų laidos gerokai nuobodesnės, nei derančios prie mūsų liepsnojančio temperamento, užtat ramesnės ir gilesnės. Ir paliekančios smegenyse bent minimalią žinutę, o ne tik norą atsiraugėti balta mišraine. Tose Šiaurės Europos šalyse žmonės neeikvoja savo brangaus laiko braižydami tokias pat negudrias diagramas, kurios iliustruoja agurkų vegetacinį ciklą bei jų kainas amžinojo įšalo zonoje ir tropikuose. Jie tą laiką panaudoja produktyviau, o dažniausiai tiesiog dirbdami ir užsidirbdami tiems patiems agurkams.
O gal, baisu net pasvajoti, jie užsidirba netgi kalafiorams, dėl kurių mes vos neįsiamžinome spalvotų revoliucijų istorijoje. Buvo rožių, tulpių, kedrų, netgi vynuogių buvo, o kalafiorų – tikrai ne. Bet gal dar bus morkų, česnakų ar petražolių, juk niekad nežinai, kokią dar lyginamąją kainų analizę kas nors nupaišys turėdamas daug laisvo laiko.
Dar tos pačios Šiaurės Europos šalys skaito knygas ne tik vieną savaitgalį per metus (persiprašau, netgi pas mus tą savaitgalį knygos ne tiek skaitomos, kiek perkamos), bet ir jas, gyvatės, rašo. O pas mus visi rašto darbai suguldyti į feisbukus, nelabai tokie fundamentalūs, nelabai tokie linkę į refleksiją, bet kiek „laikų“ ir „šierų“ surenka!
Tos Šiaurės Europos šalys šiek tiek kitaip nei mes žiūri kad ir į vienos lyties asmenų partnerystę. Ne santuoką, apsaugok Viešpatie su viešpačiukais, – partnerystę. 49 procentai liberalų rinkėjų jai visiškai nepritartų. Pusė liberalų rinkėjų! Tai ką tada kalbėti apie kitų politinių jėgų simpatikus, kuriems netgi pati tokia šventvagiška mintis atveria stigmas delnuose ir kakarynes tribūnose.
Norisi dar prisiminti, kad laikyti save tikra Šiaurės Europos šalimi nedera nelaimėjus nė vienos „Eurovizijos“. Bet čia prisimeni, kad (a) kokia, atsiprašant, „Eurovizija“, kai net Seimo Kultūros komiteto pirmininkui neišgalime susimesti fortepijonui, be to, (b) tą konkursą yra laimėjusios ir šalys iš Rytų bei Vidurio žemyno, todėl gal ne geografinė priklausomybė kalta.
Bet pakaks to atviro nervo krapštymo surūdijusia vinimi. Šiaurės Europos šalys nepatyrė tiek dešimtmečių sovietinio mėšlo, kurį vis mėžiam semtuvais iš savo mąstymo ir elgesio ir vis neišmėžiam. Jeigu kas prieš ketvirtį amžiaus būtų pasakęs, kad šis palikimas toks gajus, dažnam rankos būtų nusvirusios, nes ne tokia ateitis paišėsi save lengvabūdiškai lyginant su tomis pačiomis Šiaurės Europos šalimis.
Todėl pasveikinkim save su tokiu geografiniu atradimu ir palinkėkim sau emigruoti visa šalimi iš Rytų į Šiaurę ne tik ant popieriaus, bet ir mąstymu. Per 26 metus nuo Sausio 13-osios pasikeitėm baisiai, neatpažįstamai daug, bet dar daugiau lieka pasikeisti.
Ir vis lygiuojantis į tą Šiaurės Europą... Gerai, kad bent esame laisvi į ją lygiuotis. Ir tai yra daug didesnis ir daug dažniau užmirštamas pasiekimas nei bet koks geografinis pergrupavimas.
