Didžiajame pasaulyje išrastas dyzelinis variklis, parašytos „Mirusios sielos“, pastatytas Dnieprohesas ir apskrista aplink pasaulį.
Mažajame pasaulyje išrastas klaksonas „Šalin-šalin“, parašyta dainelė „Plytelės“ ir išrastas kelnių fasonas „Diplomatas“.
Nuo laiko, kai buvo sukurpta ši „socializmo statybos“ (abu žodžius vartoti su kabutėmis) panegirika, demaskuojanti smulkiaburžuazinius žmonių rūpesčius, praėjo daugel metų, tačiau tie pasauliai kaip buvo vienas šalia kito, taip ir išliko.
Tik noro žavėtis didžiuoju pasauliu vis mažiau.
Taip, jame sukuriami epiniai išradimai, ieškoma gyvenimo prasmės, išgyvenama dėl žmonijos ateities po šimto metų.
Užtat mažajame išradimai verčiami mažais patogiais dalykėliais, rūpinamasi, kaip gyventi šiandien, o vietoj klausimo „Kur gyvenimo prasmė?“ geriausiu atveju pasiteiraujama: „Tai kur Naujus?..“
Tačiau mažasis pasaulis niekam nebaisus ir niekam negrasina. O taip, savaime suprantama, galima protingai palinguoti galva, kad būtent mažojo pasaulio trumparegiškumas ir įstrigimas savo rūpestėliuose nutiesia autostradas pragaištingiems didžiojo pasaulio eksperimentams.
Lygiai taip pat negali nesutikti, kad nėra pavojingesnio padaro kaip piktas ir įsiutęs mažojo pasaulio gyventojas, kai jam kas suteikia didžiojo pasaulio galias.
Užtenka prisiminti vakarykščius krautuvininkus, siuvėjus ar stogdengius, kurie metė savo mažus jaukius rūpesčius, vilkosi juodas ar rudas uniformas, matavosi revoliucionierių frenčius ir kūrė visokias baisybes.
Tačiau kol mažasis pasaulis nebūna įsiutintas, jis tiesiog žavi savo nuobodumu ir jaukumu.
Apie tai norom nenorom pagalvoji, kai imi važiuoti per naujametes antraštes ir TV kanalų anonsus.
Kokie dideli dalykai dedasi didžiajame pasaulyje? Aljansų persiblokavimas. Teroro aktas naktiniame klube. Prezidento inauguracija. Kiberatakos ir kiberatsakai. Naujo ekonomikos modelio ieškojimas. Milijonai pabėgėlių.
Ar išliks kapitalizmas? Ar išliks Europos Sąjunga? Ar išliks pasaulis? Taip ir norisi atsikvėpti: „Ak...“
O pas mus? Viskas paprasta ir ramu. Kiek padidės baudos girtiems vairuotojams. Ar bus teikiamos naujos elektroninės paslaugos piliečiams. Kiek reikia alkoholio parduotuvių milijonui tautiečių. Ar liko tas milijonas tautiečių, nesgi kiek išvažiavo.
Pastarasis faktas tarsi jau prašytųsi į didžiojo pasaulio darbotvarkę, šiaip ar taip tai – tautos išlikimo klausimas, bent jau taip jį pateikia apokaliptiniai krankliai, anot kurių, mes stovime ant bedugnės krašto (beje, visus dvidešimt šešerius metus).
Tačiau ir tas faktas jau tiek nuvalkiotas, jau tiek nutrintas, kad mažojo pasaulio naujienų vartotojui imunitetas tokioms pranašystėms senokai atsirado, išsivystė ir iškerojo.
Todėl sutrinka tik per rinkimus, kai migracija vėl prisimenama. Trumpam.
Ir tada norisi nuliūsti: kaip čia taip, kad pas mus nieko tokio epiško nevyksta?
Kodėl esame toje pilkšvoje, vakarykščių cepelinų spalvą primenančioje zonoje, kurią prablaško tik žvaigždučių skandalėliai, kuklios korupcijos bylos ir kraugeriški, tačiau banalūs buitinio smurto proveržiai?
Džiaugtis tuo reikia, o ne liūdėti. Nuobodus gyvenimas tuo ir nuostabus, kad bent jau suteikia laikiną prieglobstį nuo kaimynystėje griaudėjančių kataklizmų.
Ir reklamuotis užsienyje reikėtų ne įspūdžiais, kuriuos galime suteikti emocijų išbadėjusiam turistui, o tyla, ramybe ir nuoboduliu. Nes, patikėkite, nieko nėra trapesnio kaip toji nuobodi tyla.
Todėl branginkime ją, tausokime, o vakare susitikę su džiaugsmu vienas kitam pasakykime: „Šiandien ir vėl nieko rimto neįvyko.“
