Jeigu skaitote lietuvių parašytas knygas, atspėjote. Žinoma, tai ne NBA
žaidėjas, net ne įžaidėjas, ne Sabonis, ne Marčiulionis, tai – Vytautas
Didysis, LDK žvaigždė, Magnus Dux, iš E.Malūko istorinio romano, gero
romano, „Vytauto žemė“.
Sovietmečiu, kur tautinės savimonės brendimo laikas prasidėdavo ne
paauglystėje, bet dažniausiai nusikeldavo į studentavimo metus, Vytautas
Didysis vaizduotėje rodėsi mažų mažiausiai krepšinio žaidėjas toje
lygoje, kuri prieš rusus. Didingoje epochoje dideli žmonės.
Iš sovietinės mokyklos istorijos pamokų (nors pasitaikydavo unikalių
mokytojų – Lietuvos patriotų) buvo neįmanoma suprasti nei kas ta LDK,
nei tuo labiau, kas jos veikėjai.
Tik viena buvo aišku – liaudis kentėjo, kunigaikščiai juos engė,
plakėsi dėl valdžios tarpusavyje, bet malšindami engiamųjų sukilimus vis
tiek susitardavo. Žodis „oligarchas“ nebuvo vartojamas.
Bet pamažu į sąmonę skverbiantis kitokiam nei klasių kova istorijos
supratimui, knietėjo daugiau sužinoti ir apie pačią epochą, papročius,
gyvenimą, buitį, pagaliau apie kunigaikščius, valdovus kaip gyvus
žmones. Bent jau kaip jie atrodė.
Stori, pilvoti – taip buvo vaizduojami mokiniams ponai engėjai ar
kumpomis nosimis klastūnai džiūsnos vos ne iš pasakų pasaulio. Va, čia
ir mūsų tolimos istorijos balti lapai. E.Malūkas taikliai sako:
„Karai, karai, karai, pergalės nesėkmės, kova dėl valdžios, mirtys, o
koks Žmogus? Po 600 metų nėra nei tikro Vytauto Didžiojo portreto, nei
kapo, nei istorinės tiesos: kaip galėjo būti? Šiandien apie bene pačią
iškiliausią Lietuvos asmenybę žodžių, minėjimų, paminklų daug, o
autentiška medžiaga tokia menka – lyg aukso kruopos po kojom.“
Tikriausiai neapsiriksiu pasakydamas, kad mano kartos žmonėms, gimusiems
dešimtmečiu po karo, pirmasis iš Lietuvos senovės asmenybių gyvu
paveikslu tapo Just.Marcinkevičiaus „Mindaugas“, o mokiniams, kiek
pats mokytojaudamas įsitikinau, Mindaugą suvaidinęs aktorius
R.Adomaitis.
Vaizduoti po to Mindaugą kokį nors kreivą šleivą, bijantį net savo
šešėlio, būtų jau vaizduotės išniekinimas. Neminėsiu subtilesnių
pavyzdžių, kai žymiems dabartiniams Lietuvos dailininkams
portretistams, vaizduojantiems LDK personažus, pozavo žymūs
dabarties politikai.
Taip, daugiausia mes patys kuriame savo praeitį. Ypač emocinę, idėjinę.
Kiek esu susipažinęs su ispanų istoriniais romanais, jų autoriai be
jokios graužaties dėl istorinės tiesos vaizduoja savo asmenines
psichologines ir net patologines problemas. Tik dekoracijos anų laikų.
O gal kitaip ir neįmanoma? E.Malūkas – „rizikaunas“ rašytojas.
Štai kaip jis anonsuoja šuolį į autentiką: „O aš palindau po ledu. Ir
išsimaudžiau XIV a. papročiuose, paklaidžiojau tikėjimo labirintuose,
pažinau Vytauto žmoną Oną, nulydėjau link Maskvos jų dukrą Sofiją.
Dugno nuosėdose radau madą, muziką, kulinariją, šokius, ritualus,
senovinę kalbą. Aplink plaukiojo smulkios ir stambios įvairiaspalvės
žuvys: Skirgaila, Julijona ir pats Karalius Jogaila.“
Pasinerta giliai. Nors kartais, panirus po
ledu, sunkiai randama kiaurymė atgal, pasiplaukiojus 700
puslapių po Vytauto žemės vandenis ir sėkmingai išnirus į paviršių,
galima paklausti: o apie ką ši knyga?
Mano požiūriu – apie Vytauto politinę brandą, gal net per lėtą, jo
žmonos Onos akimis. Tiksliau – kaip eilinis kunigaikštis Vytautas ne
be Onos proto pagalbos tapo Didžiuoju. Kas būtų Vytautas be kantrios ir
išmintingos Onos?
Pramuštgalvis paauglystėje, cinikas bernystėje, šizofrenikas oligarchas,
tik ir galvojantis apie kerštą už tėvo Kęstučio nužudymą ir tėvonijos
praradimą. Keršto kelyje nuolat gaudamas į kailį, atsipeikėjęs nuo vien
keršto tikslais susiplakimo su banditais kryžiuočiais, Vytautas pagaliau
leidžiasi žmonos išvairuojamas į LDK patrioto kelią. Tiek to.
Nemoralizuosime.
Vytautas dar turėjo pateisinimą, tikslą atsiimti, kas prarasta. O ką
veikė jo giminaičiai? Iš jų romane ryškiausi trys: Skirgaila, Jogaila
ir motina Julijona.
Skirgaila – apsigimęs mušeika, girtuoklis ir prievartautojas.
Sergantis vandenlige ir bailys mūšyje. Viena Skirgailos „komandiruotė“
į Kijevą – upeliai degtinės, sudeginti kaimai ir išprievartautos kaimo
merginos. Skirgaila organizuoja Kęstučio nužudymą. Kaip tai buvo
padaryta, imituojant pasikorimą, taip įspūdingai dar niekas Lietuvoje
nebuvo pavaizdavęs. Mafijos klasika.
Jogaila – tylus, velnią galvojantis tipas, nuo vaikystės vengiantis
karinio rengimo, tačiau taip ir neišmokęs nei skaityti, nei rašyti,
keliantis įtarimą net motinai – mėgsta už save vyresnes ir negražias
kaimo moteris.
Algirdo antroji žmona Julijona tik ir tegalvoja, kaip pasukti reikalus
rusėnų naudai, iš kur ir pati atėjusi.
Vienu žodžiu, keista komanda, nors ir anuometės Lietuvos nuo jūros iki
jūros elitas. Keistai šiame kontekste skamba Maironio atsidūsėjimas:
„Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų...“ Tarkim,
prisikeltų toks Skirgaila. Mumija sugrįžta? Nežinau, ar prikeltina
tikrais nuodais pašlakstyta politika.
Ką iš tikrųjų verta prikelti, tai E.Malūko „atkastą“ Vytauto žemės
kalbą. Tai, mano žiniomis, galbūt vienintelis gyvas, išradingas ir
autentiškai skambantis literatūrinis tekstas šiuolaikinėje lietuvių
literatūroje. Ir savaime suprantama, ta gal net išmanantiems ne visada
įkandama kalba pavaizduota LDK buitis, papročiai, religiniai ritualai
ir mintys apie nutolusį, tik rašytojo talento bei užsispyrimo priartintą
gyvenimą.
