Turiu liūdną žinią – absoliuti dauguma šių pažadų netrukus atsidurs ten, kur ir paskutinė gruodžio diena, kai jie buvo prisiekti, – istorijos šiukšlinėje. Pasninkas truks iki artimiausio giminės pobūvio, abstinencija – iki Trijų Karalių, šimtas dvidešimt kilogramų apsamanos štanginės kampe, maratonuose bėgs tie, kurie pradeda bėgioti tada, kai to panori, o ne tada, kai keičiasi kalendoriniai metai, „Vielen Danke“ ir „Merci bien“ vargiai galima vertinti kaip dvi užsienio kalbas, o Artimieji Rytai... Kad ir kaip ciniškai tai skambėtų, antraštes iš ten matysime ir po dešimtmečio.
Kodėl taip yra? O todėl, kad toji sąžinės graužatis verčia mūsų organizmus vaikytis nepavejamų chimerų. Tokie radikalūs pokyčiai sunkiai įkandami normaliam žmogui, todėl jis greitai numoja ranka, tačiau lieka slapta nepatenkintas savo silpnavališkumu ir tai kompensuoja chamiškai elgdamasis sankryžose, šiukšlindamas gamtą, o rinkimuose balsuodamas už visokius lunatikus. Maždaug jeigu jau blogiau, tai visiems kartu.
Ar nebūtų geriau kitų metų pradėti nuo kuklesnių, tačiau lengviau suvadybinamų svajonių? Iš pradžių galėčiau rekomenduoti bent vieną dieną po savaitę nelandžioti į feisbukus, tviterius ir instagramus. Absoliučiai nieko neprarasite. Garbės žodis. Išgyventi visą dieną be menkai pažįstamos įžymybės nuotraukos ar iki kojinių skaudėjimo banalių diskusijų apie pasaulio įvykius yra visiškai įmanoma. Negana to, jeigu kiekvienas žmogus imtųsi tokios neįsivaizduojamos aukos, tik pasvajokit, kiek sumažėtų socialiniais tinklais besidauginančių nesąmonių.
Pasakius a, galima sakyti ir b. Bent vieną kartą per savaitę galima apskritai atostogauti nuo interneto. Iš pradžių bus neramu. Kankins nerimas, kad praleisite ką nors be galo svarbaus. Ramiau. Jeigu tai tikrai svarbu, tai jus pasivys ir be interneto.
Pailsėjus nuo jo galima vienai dienai išjungti ir televizorių. Su visa derama pagarba kolegoms, ariantiems nederlingus TV dirvonus, iš jų labai retai išdygsta kas nors tokio amžino, nepakeičiamo ir švento. Ar bent jau tokio, ką būtinai reikėtų žiūrėti tą akimirką, kai tai sugalvojama transliuoti. Laimei, šiais laikais, kai turintieji išmaniąją televiziją visuomet gali pasižiūrėti įrašą, apturėti dieną, kai kalbanti dėžė tyli, visiškai įmanoma.
Tokias tylos ir ramybės atostogas galima užpildyti tuo, kas nereikalauja nei bėgimo, nei bruzdesio, nei skubos. Paprasčiausia knyga. Kurią galima suryti per dieną, o galima skonėjantis ištempti visą savaitę. Kuri plečia akiratį, lavina žodyną, o svarbiausia – išjudina fantaziją ir leidžia jos akimis pamatyti kur kas daugiau, nei mums siūlo socialiniai tinklai, internetas ar televizija.
Ir tada, tikėtina, pamažu nerimas dings, o jį pakeis galybė laisvo laiko. O kai atsiranda tos brangiausios gyvenimo valiutos, ją galima leisti kam tik norite. Tada ir maratonai, ir sporto salė, ir užsienio kalbos, ir netgi keramikos būreliai ar dekupažo kursai pasidarys visiškai įmanomi.
Tik reikia visuomet pradėti nuo mažų dalykų. Banalybė, tačiau ją visuomet užmirštame Naujųjų metų išvakarėse braižydami ambicingiausius planus. Todėl palinkėkime vienas kitam kantrybės, saiko ir daug laisvo laiko.
Žiūrėk, gal tada daugiau laiko praleisime klausydamiesi vienas kito, o ne laukdami savo eilės sublizgėti. O klausydamiesi, žiūrėk, gal imsime girdėti. O išgirdę – bent trumpam stabtelėsime ir apie tai susimąstysime...
Stop. Matote, kaip lengva netyčia nuklysti į visiškai fantastiškus planus, einančius prieš pačią žmogaus prigimtį?
Todėl grįžkime prie mažų ir kuklių žingsnelių. O dideli palauks savo laiko.
Labai gerų Naujųjų. Visiems.
