Kaip atrodė autentiškos baltų žiemos šventės, kai dar nebuvo silkės, o to meto kunigaikščiai nedidino alaus kainų?
Apie pagoniškas žeimos šventes laikraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistas klausinėjo žymaus baltų kultūros tyrinėtojo, rašytojo, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto profesoriaus 56 metų Dainiaus Razausko.
– Ar įmanoma šiais laikais atšvęsti šias šventes pagal pagoniškus papročius (jos vadinosi Saulės grąžos šventė)?
– Taip, nes Kalėdos nėra krikščioniška šventė. Istorinio Kristaus gimtadienis nėra žinomas. Tačiau visame pasaulyje nuo seno skaičiuojamas laikas, pirmiausia pagal saulę ir mėnulį.
Pagal saulę skaičiuojamos paros ir metai, pagal mėnulį – mėnesiai. Ir visais atvejais pagrindą laikui skaičiuoti duoda šviesos ir tamsos svyravimai.
O šviesa ir tamsa žmogui turi ne vien fizinę prasmę, bet ir perkeltinę, dvasinę.
Pasak vieno lietuvių ir latvių mitų, saulę per Kalėdas nukala dieviškasis kalvis.
Nors žodis Kalėdos yra lotyniškos kilmės, gali būti, kad jis tik užėmė panašiai skambėjusio senojo saulės nukalimo šventės pavadinimo vietą.
– Ar tiesa, kad ne gruodžio 24, o 22 dieną, trumpiausią metų dieną, mūsų senoliai pradėdavo švęsti šventę, krikščionybės laikais pavadintą Kūčiomis ir Kalėdomis?
– Iš esmės tai ne religinis klausimas, o kalendorinis. Mūsų šiuolaikinis kalendorius nebėra griežtai astronominis, mūsų mėnesiai nebeatitinka mėnesio, taigi mėnulio kaitos.
O tikroji astronominė „šviesos gimimo diena“ yra būtent ta, kuri pirmoji pailgėja, palyginti su vakarykšte, taigi pirmoji po astronominės saulėgrįžos.
– Ar pagonybės laikais per saulės grąžos šventes irgi buvo privalomas pasninkas, draudžiama valgyti mėsą ir pieno produktus? O susilaikymas nuo svaigalų? Etnografinė medžiaga liudija, kad aukštaičiai sprangias pupas ir žirnius užgerdavo alumi.
– Griežtas reglamentavimas visuomet yra sąlygiškas dalykas, gyvi papročiai visuomet keičiasi. O alus šiaip jau tikrai yra buvęs lietuvių apeiginiu gėrimu. Tik ne visuomet iškart aišku, kas yra tas alus.
Antai Mažojoje Lietuvoje buvo alus – labai labai silpnas miežių salyklo gėrimas – ir stipresnis alus, vadintas kitu, skolintu žodžiu – „pyvas“.
– Ar pagoniškais laikais, kaip ir įsigalėjus krikščionybei, buvo draudžiama užsiimti lytiniais santykiais pasninko laiku? O gal saulės grąžos naktį pradėti vaiką buvo geras ženklas?
– Jeigu pora nori tam savo užsiėmimui suteikti itin aukštą religinę prasmę, tai turėtų pradėti ne Kūčių naktį, o taikyti taip, kad Kūčių naktį jų pradėtasis gimtų.
– Bet kuriuo atveju meilės būrimų per saulės grąžos šventes turbūt buvo nemažai – kokie jie, ar juos galima laikyti pagoniškos juslinės, gamtiškos kultūros atspindžiu?
– Pirma, jokios pagoniškos juslinės, gamtiškos kultūros pasaulyje niekuomet niekur nėra buvę ir nėra.
Tai tėra komiksų lygio pramanas, kurio vienintelė paskirtis – iš aukšto pažeminti kitą ir tuo būdu išaukštinti save.
Tiesiog kai kurie fizinio pasaulio daiktai bei reiškiniai gali virsti dvasinės tikrovės simboliais ar santykio su ja priemonėmis, bet taip yra visose tradicijose be jokių išimčių.
O buriama Kūčių naktį tikrai – todėl, kad tai virsmo laikas, kai senieji metai jau praėję, o naujieji dar neprasidėję, nauji pavidalai dar nesutvirtėję ir juos galima ne tik nuspėti, bet ir savaip nulemti.
Vienas populiariausių būrimų buvo lieti vašką ar šviną į vandenį ir iš jam sustingus susidariusio pavidalo spręsti apie ateitį.
Dažniausiai burdavo ištekėti laukiančios merginos, ir burdavo ne tiek apie meilę, kiek apie būsimo santuokinio gyvenimo laimę ir jaunikį.
Pavyzdžiui, jeigu tamsoje nemačiom iš rietuvės paimtų malkų skaičius išeis lyginis, ateinančiais metais mergina ištekės, jei nelyginis – neištekės.
Arba, išėjus iš trobos laukan, kurioje pusėje pirmiau sulos šuo, iš tos pusės atvyks būsimas jaunikis.
Bet visu tuo lietuviai – jokia išimtis iš aplinkinių tautų.
– Tikėjimas, kad Kūčių naktį gyvuliai kalba, – irgi pagoniško tikėjimo atgarsis ar veikiau tai sietina su krikščionybe, su Kristaus gimimu prakartėlėje?
– Argi Biblijoje gyvuliai kalba? Bet apskritai krikščioniškieji simboliai nėra griežtai skirtingi nuo nekrikščioniškų.
Iš tikrųjų netgi nėra tokio dalyko kaip „krikščioniški“ ir „nekrikščioniški“ simboliai.
Žmonijos simbolių aruodas yra vienas ir bendras, o skirtingos tradicijos tik vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau sureikšmina vienus ar kitus simbolius ir bando jų sąskaita susireikšminti kitų atžvilgiu.
„Gyvulių kalba“, arba „žvėrių kalba“ (kaip ir „paukščių kalba“), – labai senas, nuo senų senovės žinomas simbolis, žymintis galimybę suprasti tai, kas ne visiems suprantama, ne tik žmonių šnekas bei plepalus, bet pačios tikrovės „kalbą“.
– Šiuo metu Lietuvoje madinga gaivinti pagoniškus papročius, ritualus. Kaip vertinate šį reiškinį? Ar tai skatina domėtis senąja baltų kultūra, ar tai tėra komercinis triukas?
– Na, nežinau, ar taip jau madinga, tačiau tebūnie.
Apskritai visi, bet kokie papročiai yra nuolat gaivinami – taip gyvuoja bet kokia tradicija, krikščioniškoji – irgi.
Kiekvienas jaunas žmogus, įsitraukdamas į krikščioniškąją tradiciją, gaiviną ją savyje ir taip ją savimi gaivina.
Kiekviena tikybos pamoka yra ne kas kita kaip krikščionybės gaivinimas.
Kodėl gi nebūtų galima panašiai gaivinti ir senosios lietuvių tradicijos?
Tai ne nuo tradicijos priklauso, o nuo to, ar žmogus siekia pažinti ir rasti gyvenimo prasmę, ar viskas jam tėra priemonė pasipelnyti.
Bet kai išplėšiama bažnyčia ir pavagiami šventi paveikslai, ar tai krikščionybės niekinimas? Nė kiek. Žmogus tik pats save šitaip žiauriai niekina.
Lygiai taip ir čia: jeigu tau rūpi tik parduoti, tai tu pats vargšas kvailys.
Nes to, ką parduodi, už gautus pinigus nenusipirksi.
Žinoma, parduoti galima ne tik už pinigus tiesiogine prasme, bet ir pasinaudoti savo reklamai, savanaudiškai prisitrinti, prisitapatinti.
Juokais pasidžiaugčiau, kad jeigu žmonėms jau atrodo verta prisitrinti prie vadinamosios senosios baltų kultūros, tai ji, vadinasi, tikrai jau darosi verta dėmesio.
O rimtai – šių švenčių proga kiekvieną padrąsinčiau liautis dairiusis, iš kur vėjas pučia. Reikia įsiklausyti į savo širdį ir drąsiai žengti ten, kur ji šaukia, pamynus visas baimes.
Mat visa, kas buvo gyventa ir daryta ne iš širdies, ne iš tikrųjų, per kitas Kalėdas gali pasirodyti neverta nė surūdijusio skatiko.
