Anot vertinimo tarybos pirmininko, archeologo Gintauto Zabielos,
šis piliakalnis žymi tikruosius istorinius IV amžiaus Veprius, o
sprendžiant pagal išvaizdą Veprių piliakalnis gali būti
datuojamas I tūkstantmečiu po Kristaus – II tūkstantmečio
pradžia.
Veprių pilis pirmąkart 1384 metais minima Vygando Marburgiečio
kronikoje, o vietovė – 1385 metų Lietuvos kelių aprašymuose.
„Apie Veprių pilies buvimą daugiau pradėta kalbėti nuo XIX
amžiaus antrosios pusės. Manyta, kad pilis buvo pačiuose Vepriuose,
kadangi greta miestelio nebuvo rasta jokio aiškesnio piliakalnio.
Veikiausiai tai klaidino ir kreipė paieškas ne į tą pusę. Vis
dėlto archeologiniai tyrimai parodė, kad pačiame miestelyje pilies
nebuvo“, – sako G.Zabiela.
Archeologo teigimu, Veprių piliakalnis turi viduramžių
piliakalniams būdingų bruožų. Jis minimas istoriniuose
šaltiniuose, nurodant apie ten vykusias Kryžiuočių ordino kovas su
lietuviais bei minint jame buvusius įtvirtinimus.
Pasak G.Zabielos, ant šio piliakalnio galėjo stovėti Veprių
pilis, mat jo išvaizda ir vieta rodo, kad tai senieji Vepriai, o
suradus Veprių piliakalnį, tampa aišku, kur yra istorinė –
seniausia Veprių miestelio vieta.
Veprių piliakalnį 2015 metų sausį pirmasis aptiko piliakalnių
atradėjas, biologijos daktaras Darius Stončius, o šiek tiek vėliau
savarankiškai jį dar kartą rado Nacionalinio muziejaus archeologas
Gytis Grižas, analizuodamas reljefinius planus.
„Suradus tiek piliakalnių, atsiranda uoslė ir nuojauta.
Esminė priežastis, kodėl pradėjau ieškoti Veprių piliakalnio,
buvo archeologų parašyti tekstai ir žmonių kalbos, kad ten būta
dvarvietės. Juk vietos gyventojų atmintyje išlikusi informacija
turi būti reali. Pasidairęs žemėlapyje, radau šį piliakalnį vos
ne pirmu bandymu“, – sakė D.Stončius.
Jis iš viso yra atradęs jau 34 archeologų patvirtintus
piliakalnius.
Veprių piliakalnis yra Ukmergės rajone, Veprių seniūnijoje,
apie 1,75 kilometro į pietryčius nuo Veprių miestelio centro,
netoli Šventosios ir Geležės santakos, valstybiniame miške,
Slabados kaimo žemėje. Piliakalnis įrengtas brandžiu mišriu
mišku apaugusiame Šventosios dešiniojo kranto terasos iškyšulyje.
Jis yra kiek apardytas natūralios erozijos. Piliakalnio galinis ir
šoniniai šlaitai statūs, 8–12 metrų aukščio, rytinis šlaitas
ties keliu eroduoja.
