„Gyvename demokratinėje šalyje, šiuolaikinėje visuomenėje, todėl yra daug būdų, kaip konfliktus spręsti atskirai diskutuojant“, – laidos vedėjai Daivai Žeimytei sakė J.Petrauskienė.
- Trečiadienį Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos abiturientai pradėjo maištą mokykloje ir taip protestavo prieš direktorę. Jie net ją uždarė mokykloje. Ketvirtadienį Vilniaus mero sprendimu direktorė buvo atleista. Kaip jums visa ši situacija?, – D.Žeimytė paklausė J.Petrauskienės.
– Ši situacija yra konfliktas. Labai gaila, kad šiame konflikte dalyvauja vaikai ir jie ėmėsi aktyviosios pozicijos. Mokykla negyvuoja kosmose, tai mūsų bendruomenės dalis. Jei konfliktai vyksta mokykloje, reiškia, jie vyksta ir visuomenėje. Mokyklos vadovybė yra tie žmonės, kurie yra atsakingi už mokyklos veiklą, aplinkos kūrimą, emocinę atmosferą, veiklos rezultatus. Jie yra bendruomenės lyderiai ir turi tiesioginę atsakomybę spręsti konfliktus.
Gyvename demokratinėje šalyje, šiuolaikinėje visuomenėje, todėl yra daug būdų, kaip konfliktus spręsti atskirai diskutuojant. Jei konfliktas įvyko, reiškia, kažkas iki tol buvo subrendę. Kiek viešai, atvirai bendruomenėje mokame kalbėtis, kiek laiku pastebime tokius dalykus, kiek įtraukiame mokytojų, mokinių, tėvų bendruomenes, sprendžiant tokius konfliktus? Labai gaila, kai pasirenkami patys radikaliausi būdai.
- Ar mokiniai šiuo atveju yra maištautojai, ar pilietiškoji visuomenės dalis, pademonstravusi pilietiškumą, kurio ir mokoma mokykloje?
– Labai gaila, kad vaikai turi būti vieni iš tų, kurie inicijuoja konflikto sprendimą. Aišku, džiugu, kad mokiniai aktyviai dalyvauja, jei nėra kitų būdų. Jie išreiškė savo nuomonę, ji buvo išgirsta iki tiek, kad apie tai sėdim ir kalbamės. Yra ir daug kitų būdų, kad nebūtų prieita iki tokios radikalios situacijos. Kita vertus, jei jie jaučia atsakomybę, o jų veiksmai rodo, kad jaučia atsakomybę už tai, kas vyksta mokyklos bendruomenėje, tai vertinu kaip teigiamą ženklą.
- Pagal profesiją esate mokytoja. Ar mokytojo teisėmis ugdymo įstaigose yra pakankamai pasirūpinama?
– Mokykla yra bendruomenė. Visi jos nariai – mokiniai, mokytojai, tėvai, mokyklos vadovybė turi jaustis saugūs. Tada galime kalbėti apie švietimo kokybę, sveiką, įdomų, inovatyvų ugdymo procesą. Saugumas yra vienas pagrindinių instinktų, kuriuos mes visi norime patenkinti. Jei mokytojas nesijaučia saugus visomis prasmėmis – finansine, moraline, socialine, tada jiems keliame neteisėtus lūkesčius.
- Suprantu, kad kalbate apie mokytojo profesijos prestižą. Šiuo metu turbūt reiktų kalbėti apie to prestižo nebuvimą ar prestižo, dėmesio mokytojui devalvaciją.
– Visi suprantame, kad mokytojas yra ypatinga profesija, tam neužtenka vien žinių ar gebėjimų, kurie yra įgyjami studijuojant, renkantis mokytojo profesiją. Tam reikia ir žmogiškosios motyvacijos, tam tikro nusiteikimo. Kalbėti apie mokytojo prestižą yra labai sudėtinga, nors visi apie tai kalbam ir bendrai sutariam, kad tai labai svarbu. Vakar buvau inovatyvių mokytojų apdovanojimuose, gera ir džiugu matyti, kiek yra puikių, nuostabių, mylimų mokytojų, kurie, išėję atsiimti apdovanojimo, sako, kad didžiuojasi būdami mokytojais. Kita vertus, yra ir kitokių situacijų. Jaunimo pasirinkimas rodo, kad nėra masinio susidomėjimo, noro būti mokytoju. Kodėl taip yra?
Tam yra kompleksinės priežastys, nuo tokių buitinių, kad mokytojo profesija nėra patraukli finansine prasme, iki kodėl būti mokytoju, ar būsiu gerbiamas. Turime peržiūrėti mokytojų atlyginimus, mokytojų rengimo sistemą, kvalifikacijos kėlimo sistemą, įgalinti mokyklą būti saugia aplinka visiems bendruomenės nariams, įgalinti mokyklą veikti. Mokykla negali būti valdoma ministerijos, savivaldybės ar vieno vadovo – mokykla yra bendruomenė. Kaip tą pasipriešinimą ar nesusišnekėjimą tarp skirtingų bendruomenės narių spręsti, į tai turime įsitraukti visi. Tai ne tik ministerijos, bet ir visos visuomenės atsakomybė.
- Dabartinis atvejis „Laisvės“ gimnazijoje yra ne pirmas. Buvo atvejų, kai turėdavo įsikišti tėvai, vaikai ar mokytojai tam, kad sutramdytų mokyklos direktorius, kad būtų kuo geresnis emocinis klimatas, saugi aplinka. Ką manote apie vadovų kaitą mokyklose? Galbūt bėda tame, kad vadovas per ilgai dirba, kaip ir šiuo atveju, įdarbinti ir giminaičiai, jis susikuria komforto zoną ir daro, ką nori? Buvo pasiūlymų, kad vienas direktorius galėtų vadovauti kelioms mokykloms.
– Yra puikių vadovų, kurie yra bendruomenių lyderiai, veda mokyklas teisingu keliu, jais tiki mokytojai, tėvai, mokiniai, bet yra ir sudėtingų situacijų. Mes sakome, kad mokytojas yra puikus, jei paruošia puikius mokinius, suteikia žinių, gebėjimų. O kaip vertiname mokyklos vadovą? Kaip įvertinti, ar jo darbas sėkmingas, geras? Kaip ir kitose viešojo administravimo ar viešosios politikos srityse, versle, vadovai yra vertinami, todėl geroji praktika, remiantis užsienio šalių pavyzdžiais, yra numatyti vadovų rotaciją ir peržiūrėti jų vertinimą. Vertinant vadovus, turėtų būti aktyviai įtraukti ir mokyklos bendruomenės atstovai.
- Kas kiek metų galėtų būti rotacija?
– Į klausimą, ar 4, ar 5 metus, galima atsakyti diskutuojant kartu su mokytojais, vadovais. Ar privalomai turi keistis po 4 metų? Juk kadencija yra tam tikras etapo įsivertinimas – išsikeliame tikslus, dirbame ir žiūrime, kiek sėkmingai einame tikslų link. Jei puikiai vadovauju mokyklai, kodėl būtinai turėčiau palikti šį darbą? Tokių pavyzdžių tikrai turime.
- Jau pradėjote darbus. Kur kreipsite patį didžiausią dėmesį?
– Didžiausias siekinys yra švietimo kokybė. Švietimo sistema yra sudėtinga ir kompleksiška, bet galime įsivardinti tris pagrindines kojas, ant ko stovi švietimo ar kitos sistemos. Viena, bendraujant su įvairiomis interesuotomis šalimis, labai aiškiai įsivardinti, kokius tikslus keliame švietimui, mokyklai. Įsivardinkime tikslus, kokių rezultatų siekiame ir tada turėsime dvi rankas: vienoje finansavimo, o kitoje kokybės užtikrinimo sistema. Tai yra, kaip finansuodami švietimą galime pasiekti tų tikslų ir vertindami jų kokybę, matyti, ar tuo keliu teisingai einame.
- Ar jūs kalbate apie švietimo sistemą su mokinio krepšeliu, ar be jo?
– Krepšelis, komplektas yra instrumentai. Nėra vieno gero finansavimo modelio, jei yra neaišku, kokio tikslo siekiame. Įvairūs tyrimai, ekspertų grupių išvados rodo, kad švietimo sistema yra finansuojama neefektyviai. Problemos visiems gerai žinomos, tiesiog reikia susidėlioti ir jas ryžtingai spręsti.
- Suprantu, kad svarstote galimybę naikinti mokinio krepšelius?
– Be jokios abejonės krepšelis šiai dienai turi trūkumų, yra pilotuojamas klasės komplekto modelis. Finansuojant pagal mokinio krepšelį, mokytojo atlyginamas, mokyklos finansavimas yra ženkliai susijęs su mokinių skaičiumi. Ne visais atvejais tai yra gerai. Klasės komplektas yra kitas modelis, kuomet finansavimas skiriamas klasei. Čia irgi yra įvairių elementų – reiktų aptarti, kas yra klasės dydis, mokytojo krūvis. Diskutuojant su mokyklų bendruomene, ekspertais, artimiausiu metu atrasime sprendimus, kaip artimiausiu metu krepšelio metodika turėtų būti keičiama.
- Vėl viskas verčiama aukštyn kojomis. Mokyklos lyg ir prisitaikė prie mokinio krepšelio sistemos.
– Nieko nėra aukštyn kojomis. Tai yra kitas metodas, kaip panaudoti pinigus, kuriuos turime sistemoje. Tikslas yra kokybė, subalansuoti skirtumus, kad mokykla neturėtų mažiau galimybių vykdyti kokybišką švietimą vien todėl, kad joje yra mažiau vaikų.
- Mokinio krepšelio finansavimo principas yra skirtingas miestuose ir regionuose. Ar numatėte, kaip šią problemą spręsti?
– Vienas iš tikslų, dėl ko peržiūrimas finansavimo modelis, ką rodo šiandieninė situacija, yra kad mažos, kaimiškose vietovėse esančios mokyklos turi nepakankamai resursų vykdyti savo veiklą kokybiškai vien todėl, kad jose yra mažai vaikų.
- Jūs esate už tai, kad Lietuvoje liktų mažiau universitetų, nes jie nėra užpildyti dėl mažėjančio studentų skaičiaus. Ar jau esate numatę, kokių universitetų galėtų nelikti, kurie galėtų jungtis?
– Yra atlikta potencialo analizė, daug tarptautinių tyrimų. Pagrindiniai iššūkiai aukštajame moksle yra tie, kad dėl demografinės situacijos studentų skaičius smarkiai mažėja, sistema ganėtinai fragmentuota, kokybė labai abejotina. Yra puikių pavydžių, tačiau yra ir labai prastų. Keliamas koncepcinis klausimas, tai kas yra universitetas Lietuvoje? Jei strategijoje 2030 m. kalbame, kad aukštasis mokslas yra kokybiškas, tarptautiškai konkurencingas, aukštojo mokslo absolventai save sėkmingai realizuoja darbo rinkoje, vykdomi aukščiausio lygio moksliniai tyrimai, tai akivaizdu, kad tinklo pertvarka nėra tikslas savaime. Tai yra priemonė, kuri leistų aukštojo mokslo kokybę sustiprinti, akademiniam personalui sudaryti geresnes sąlygas. Reikia įsivardinti, kokio rezultato siekiame, o tinklo pertvarka ten turi ir atvesti.
- Praėjusi Vyriausybė pavasarį pažadėjo, kad nuo sausio bus panaikintos atlyginimų koeficientų žirklės, po mokytojų streiko buvo susitarta, kad mokytojų atlyginimai didės. Ką jūs ketinat daryti?
– Labai gaila, kad pateikus pažadą, biudžete nebuvo numatytos lėšos mokytojų atlyginimams didinti. Ši Vyriausybė tiki, kad švietimas yra prioritetas. Apie kokią sėkmingą, modernią, besivystančią valstybę mes galime kalbėti, jei neinvestuosime į visame pasaulyje įvertintą pačią sėkmingiausią investiciją – į žmogų ir švietimą? Tikrai dėsime pastangas, kad tie pažadai būtų tęsiami. Labai svarbu neprarasti pasitikėjimo ir dirbti kartu su mokytojų bendruomene, kad pokyčiai švietime įvyktų.
