H. ir R.Daktarai turtą atsidalijo dar prieš porą dešimtmečių, todėl oficialiai ši valda yra 54-erių Ramutės nuosavybė. Visa ji – ne tik Užliedžių dvaras, bet ir automobilis, keli žemės sklypai netoliese yra areštuoti siekiant užtikrinti civilinius ieškinius H.Daktaro baudžiamojoje byloje.
Šios legendinės valdos vartai retai atveriami svetimiems. Šeimininkė išimtį padarė „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Patriotai“ filmavimo grupei.
Rašinio pirmąją dalį skaitykite čia.
Name – ir koplyčia
H.Daktaras kartais sulaukia pašaipų, kad į teismo posėdžius atvyksta pasipuošęs lyg indėnų vadas: ant kaklo jam visuomet kabo gausybės kryželių vėrinys. Laiškus į laisvę jis pasirašo taip pat neįprastai: „Kristaus karys“.
Užliedžių pilies centrinis bokštas yra įrodymas, kad Daktaro dievobaimingumas radosi ne iš baimės po įkalinimo, bet gerokai anksčiau.
Statinio kulminacija – koplyčia, kurios keturis kraštus saugo angelai, buvo įrengta dar tada, kai H.Daktaras buvo laisvas ir galingas.
„Kai tik iškilo šis bokštas, buvo žinoma, kad jau bus koplytėlė“, – pasakojo R.Daktarienė, vesdama mus marmuriniais laiptais aukštyn į centrinį pastato bokštelį.
„Žegnotis reikia“, – gavau pastabą.
„Čia mudu su Henriku ateidavome, pasėdėdavome. Čia vasarą labai šilta ir kažkokia gera aura“, – pasakojo R.Daktarienė gaubdamasi nuo vėsos.
Ši namo dalis nekūrenama ir šaltuoju metų laiku dažniausiai atskiriama nuo šildomos dalies stora polietileno plėvele.
Šeimininkė sklaido lapelius su šventomis giesmėmis ir aiškina, kad tų lapelių vis parsineša po kiekvieno susitikimo su vyru Lukiškių kalėjime.
„Prašo, kad padėčiau šventoje vietoje“, – pasakojo R.Daktarienė.
Mano klausimas, o kas pasikeistų, jeigu Henrikas staiga grįžtų, R.Daktarienei pasirodo keistas: „Aš manau, man būtų lengviau. Taigi padėtų. Aš gi moteris, viską vežu viena: krosnys, malkos, kiemas – viskas! Vaikai... Krosnis pati neužsikuria.
Mašina sugedo – vairuok, važiuok. Na, iš tikrųjų aš viena, aš kaip ir pavargau... Tikrai ne vargas būtų, jeigu Henrikas grįžtų, džiaugsmas būtų.“
Šeimininkė atrakino vartelius ir į sodą, kuriame ji vieną sezoną netgi buvo įkurdinusi vištų. Tačiau šis sumanymas nepasiteisino, nes vaikai nepanoro valgyti savų vištų.
Didžiulė teritorija – neapleista, sutvarkyta. Tačiau Ramutei kiekvienas valdos kampelis primena ne tiek geruosius, kiek liūdnuosius laikus, kai per šias tvoras virsdavo „Aro“ pareigūnai, o visus pakampius naršydavo kriminalistai.
Pinigai – antstolės taikinys
Patenkinusi žurnalistinį mūsų smalsumą, pravėrusi duris į milžiniškas tuščias patalpas antrajame namo aukšte, R.Daktarienė mus pakvietė atgal į svetainę pietų.
Tačiau kąsnis jai strigo gerklėje: „Mes čia kertame cepelinus, o antstolė Sonata Vaicekauskienė mano vyrą Henriką buvo palikusi be normalaus kąsnio – tik su valdišku maistu.
Jis negalėjo nusipirkti nei obuolio, nei morkytės, nieko – 10 mėnesių, jeigu ne daugiau, – pasakojo šeimininkė. – Antstolė areštavo...
Paėmė visus pinigus, kurie buvo jam pervedami, kad galėtų nusipirkti būtiniausių dalykų.“
Antstolė S.Vaicekauskienė, kuri, pasak R.Daktarienės, atstovauja nežinia kur dingusio, o pagal H.Daktaro baudžiamąją bylą – jo nužudyto R.Ganusausko, pravarde Mongolas, šeimos narių interesams, sako, kad su tais pinigais buvę kitaip.
Ji pretenduojanti tik į pinigus, kuriuos H.Daktaras Strasbūre prisiteisė iš Lietuvos valstybės už netinkamas kalinimo sąlygas.
Nors Aukščiausiasis teismas atmetė prokurorų pretenzijas į R.Daktarienės turtą, bet S.Vaicekauskienė mano, kad H.Daktaro žmona privalo įrodyti, jog turtas įgytas teisėtai.
„Ji negali pasakyti teismui: „Čia – mano.“ Ji turi, kaip ir visi kiti, įrodyti, iš kur ir kokiu būdu galėjo įsigyti“, – aiškino antstolė.
R.Daktarienė sako esanti rami. Ji surinko didelį pluoštą dokumentų apie savo pajamas.
Tai esą ir yra įrodymai, jog ji buvo pajėgi pasistatyti Užliedžių dvarą.
Areštuotas buvo ir H.Daktaro motinos turtas, bet po to areštas panaikintas.
Tačiau R.Daktarienės seseriai pasisekė ne taip. Jos vardu buvo sodyba, kurioje H.Daktaras mėgdavo būti.
Tačiau prokurorai pasiekė, kad ji būtų nugriauta kaip neteisėtas statinys.
„Nugriovė, ir viskas. Aplinkui namai išstatyti, o ten sulygino su žeme, ir viskas, – piktinosi R. Daktarienė. – Iš pradžių prokuroras rašė, jog įsigyta iš nusikaltamų lėšų. Paskui pasirodė, kad ne iš nusikalstomų lėšų. Tada sugalvojo, kad reikia nugriauti kaip nelegalų statinį. Tačiau nugriauti negali, nes areštuotas. Tada prokuroras pats kreipėsi į teismą, kad areštą panaikintų. Po to nugriovė.“
S.Vaicekauskienė pripažino, kad kol kas prastai sekasi išieškoti pinigus iš H.Daktaro: „Jis dėl kiekvieno procesinio veiksmo teikia skundus. Tai per metus pavyko apie 300 eurų išieškoti.“
Pasak antstolės, ši byla nėra visos antstolių veiklos atspindys, kitais atvejais, tarkime, komunalines skolas ar skolas bankams išieškoti jiems sekasi geriau: „2016 metais Lietuvos antstoliai jau išieškojo 120 milijonų eurų.“
Kova dėl žalos atlyginimo – sudėtinga
* Šiuo metu Daktarų šeimos interesams teismuose atstovaujantis advokatas Vytautas Sirvydis tikisi, kad R.Daktarienei pavyks apginti turtą nuo antstolių ir prokurorų: „Pagrindinis argumentas yra tai, kad turtas buvo senų seniausiai pasidalintas, ir pati Generalinė prokuratūra irgi senų seniausiai parašiusi, kad jį areštuoti pagrindo nėra.“
* Anot jo, nebūtų galima įrodinėti ir neteisėto R.Daktarienės praturtėjimo, nes turto atsiradimo metu tokio straipsnio Baudžiamajame kodekse nebuvo, o baudžiamoji teisė negalioja atgaline data.
* Ar žmona turi prievolę padengti iš savo turto vyro padarytus nuostolius?
* Advokatas teigė, kad tokios prievolės nėra. V.Sirvydis taip pat sakė, kad nukentėjusiųjų pastangos praturtėti iš civilinių ieškinių Lietuvoje yra sunkiai įgyvendinamos: „Retais atvejais, pavyzdžiui, susitaikius įtariamajam ir nukentėjusiajam, įmanoma susitarti dėl kompensacijos, kuri beveik visuomet būna didesnė nei ta, kurią priteistų teismas.“
Žmona trokšta ilgalaikių pasimatymų
* Su iki gyvos galvos įkalintu savo vyru R.Daktarienė Lukiškių kalėjime gali susitikti du kartus per mėnesį. Sutuoktiniai kartu gali praleisti tris valandas. Nuteistiesiems iki gyvos galvos ilgalaikiai pasimatymai draudžiami.
* Tokią Kalėjimų departamento ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo nustatytą tvarką R.Daktarienė neseniai apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (VAAT).
* Kalėjimų departamentas VAAT pateikė atsakymą, kad Lietuvos įstatymai nuteistiesiems iki gyvos galvos ilgalaikių pasimatymų nenumato.
* Kalinio žmona savo skunde VAAT nurodė, kad taip pažeidžiamos nuteistųjų ir jų šeimos narių teisės. Ji priminė, jog dar 2013 metais tai yra patvirtinęs ir Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT).
* R.Daktarienė teismui aiškino, jog ilgalaikių pasimatymų prašo norėdama išsaugoti šeimą, kurią sukūrė prieš 36 metus.
* Dėl išgyvenimų, kuriuos patyrė negalėdama bendrauti su vyru, R.Daktarienė iš valstybės prašo priteisti 10 tūkstančių eurų.
* Be to, ji pateikė prašymą, kad Lukiškių kalėjime su vyru galėtų bendrauti nedalyvaujant pašaliniams asmenims. Dabar jų pasimatymus stebi įkalinimo įstaigos darbuotojai.
* Kad galėtų susitikti su vyru, R.Daktarienė atvykdavo ir į visus H.Daktaro teismo posėdžius. Bet porą kartų liko nusivylusi – konvojaus pareigūnai kalinio neatvežė į teismą.
* Jis nebuvo atvežtas ir į svarbiausią nuosprendį Aukščiausiajame teisme. Išgirdusią, kad jos vyras už grotų iš tiesų turės praleisti visą likusį gyvenimą, R.Daktarienę ištiko isterijos priepuolis. Į teismą teko kviesti greitąją pagalbą.
Nusikaltimai buvo tapę gyvenimo būdu
* Griežčiausią bausmę – kalėjimą iki gyvos galvos – H.Daktarui skirdamas Aukščiausiasis teismas (AT) pažymėjo, jog nusikaltimai buvo jo gyvenimo būdas.
* Jis vadovavo visą Lietuvą šiurpinusiai Daktarų grupuotei, kuri Kaune veikė 1993–2000 metais.
* Visų instancijų teismai pripažino, jog H.Daktaro gauja buvo gerai organizuotas ir ginkluotas nusikalstamas susivienijimas – su sava hierarchija, struktūra, bendru iždu. Pasijutę nebaudžiami nusikaltėliai plėšikavo, žalojo ir žudė žmones, atimdavo jų laisvę, siekdami pralobti baugino verslininkus, prievartavo, naikino jų turtą.
* H.Daktaras buvo nuteistas už vadovavimą nusikaltėlių grupuotei ir R.Ganusausko, pravarde Mongolas, nužudymą iš savanaudiškų paskatų.
* Tyrimo metu nustatyta, kad 1993 metais H.Daktaras kartu su savo gaujos nariais R.Ganusauską sužeidė, o paskui žiauriai nukankino. Visos kambario, kuriame vyko Mongolo egzekucija, sienos buvo aptaškytos krauju.
* Nukankinęs R.Ganusauską, iš jo žmonos H.Daktaras atėmė viską – namą, įmonių akcijas, brangią vyro dovanotą mašiną, viešbutį ir net asmeninius daiktus. Mongolo žmona su kelių mėnesių kūdikiu ant rankų buvo išmesta į gatvę.
* „Nušoviau. Pakasiau. Apmyžau“, – tokius H.Daktaro žodžius teisme prisiminė Mongolo našlė L.Ganusauskienė.
* Mongolo kūno nerasta iki šiol, bet AT pripažino, kad H.Daktaro kaltė įrodyta liudytojų parodymais. H.Daktaras visą laiką neigė nužudęs savo pusbrolį R.Ganusauską, o teismuose apklausti keli liudytojai tvirtino matę jį gyvą.
* Daktarai atsikratė ir savo sėbro Roberto Borcherto-Karabaso – jį žiauriai nukankino ir numetė Lampėdžiuose. „Kūnas atrodė taip, tarsi būtų ištrauktas iš mėsmalės“, – yra pasakojusi jo našlė J.Borchertienė.
* Pašalinęs R.Ganusauską ir kitus konkurentus, H.Daktaras tapo vienvaldžiu Daktarų, o netrukus ir visos Lietuvos nusikalstamo pasaulio vadeiva.
* H.Daktaras kartu su verslininku Sigitu Čiapu kūrė planus vadovauti ne tik nusikaltėlių pasauliui, bet ir valstybei. Apie tokius planus po kelerių metų Valstybės saugumo departamentui pranešė pats S.Čiapas.
* Vėliau jie susipyko, o H.Daktaras buvo apkaltintas užsakęs dvigubą žmogžudystę. 1996 metų pavasarį Kaune verslininkas S.Čiapas ir jo vairuotojas V.Varnas buvo nušauti.
* Teismas nusprendė, kad nužudymo metu H.Daktaras buvo laikomas Lukiškių kalėjime ir negalėjo organizuoti šio nusikaltimo.
