Aplinkybės mano gyvenime susiklostė taip, kad kol kas vaikų neturiu.
Man 36-eri ir tikrai nežinau, kaip man seksis jų susilaukti. Nė viena
moteris neapsaugota nuo nevaisingumo, nė viena nežino, kokiu būdu jos
vaikelis atkeliaus į šį pasaulį. Taip pat ir aš.
Todėl, gerbiamas Ramūnai, pirmiausia noriu jūsų paklausti: ar galiu
pasitikėti jumis, kaip naujosios valdžios lyderiu? Ar galiu tikėtis,
kad valstybė nekaišios pagalių į ratus, jeigu mano vaikui į šį pasaulį
tektų ateiti ne natūraliu keliu?
Kad neatrodytų, jog kalbu tik emocijomis, pasakosiu vieną istoriją. Po
ilgo nesimatymo susėdau pasikalbėti su drauge. Ji kurį laiką su vyru
gyveno užsienyje. Nesimatėme porą metų – buvo pasikeitusi,
papilnėjusi. Atrodė pavargusi. „Kaip tu?“ – atsargiai paklausiau.
„Žinai, blogai. Aš taip pavargau“, – atsakė ir pravirko.
Kas nutiko optimizmu spindėjusiai mano draugei? Milžiniškos hormonų
dozės, priaugta 10 kg svorio, pykinimas, sutrikęs apetitas, irzlumas –
dvejus metus ji gyveno taip. Darėsi visus įmanomus tyrimus, laikėsi
specialios dietos, badė sau pilvą, ištvėrė kelias narkozes. Ji darė
viską, kad tik pagaliau galėtų tapti mama.
Trys pagalbinio apvaisinimo procedūros, du persileidimai. Organizmas du
kartus atmetė embrioną. Ji iki šiol sapnuose mato maža mergytę.
Žinote, kaip dabar atrodo mano draugė? Kaip išsunkta citrina! Be jokio
spindesio akyse, be gyvenimo džiaugsmo. „Ar bandysi dar kartą?“ –
paklausiau. „Bandysiu, ir ne kartą, jeigu reikės“, – nedvejodama
atsakė draugė, nes noras susilaukti vaiko jai stipresnis už fizinį ir
emocinį skausmą, kurį teko iškęsti bandant tapti mama.
Pone R.Karbauski, jūs – agronomas ir sakote, kad nesate pagalbinio
apvaisinimo specialistas. Ar jums įdomios tokių moterų istorijos? Ne
pavienių mokslininkų nuomonės, o realūs išgyvenimai?
Kad vėlgi nebūtų vien emocijos, pateiksiu keletą skaičių. Hormonus,
kuriuos mano draugė badė sau į pilvą, kad užaugintų kuo daugiau
kiaušialąsčių, reikia leistis dvi savaites. Vienas ciklas jai atsiėjo
apie 2,3 tūkst. eurų. Bandymai buvo trys, vadinasi, reikėjo trijų
ciklų, o tai jau beveik 7 tūkst. eurų. Iš viso įvairiems tyrimams ir
vaistams buvo išleista apie 15 tūkstančių eurų. Negana to, įvairiuose
šaltiniuose galima rasti informacijos, kad tie hormonai alina kepenis,
gali sukelti įvairių moteriškų ligų.
Tačiau mano draugė pasiryžusi pumpuoti juos į save dar ne kartą. Ir
mokėti tiek, kiek reikės, kad tik taptų mama. Todėl vėlgi klausiu: ar
šiai moteriai pasimaišė protas? Ar jūsų, pone R.Karbauski, mokyto
genetikos ir „biški“ su tuo susipažinusio gyvulininkystėje, manymu, ši
moteris kvailė, nes alina save ir dar už tai moka milžiniškus pinigus?
Kaip šiai moteriai tikėti valdžia, kuri vieną dieną pareiškia – žinai,
tu esi tas pats, kas gyvulys, o mes už tave nuspręsime, kaip tau
pastoti? Visa tai, ką tu darai, visiškai nesvarbu. Svarbiau
apsaugoti laboratorijose kuriamų embrionų teises, lyg embrionai būtų
valstybės arba Seimo, o ne dviejų žmonių nuosavybė.
Sakote, remiatės mokslininkų išvadomis? Bet kai kurie mokslininkai
teigia, kad embrionas yra tolygus kraujo lašui, kuris imamas
poliklinikoje iš piršto. Ar tokių nuomonių nevertinate, nes jos jums
neparankios?
Beje, kaip bus garantuotos embrionų teisės, kai įpareigosite juos
užšaldytus saugoti amžinai? Ir kiek tas amžinai – 50, 100, 200 metų?
Ir ką su embrionais daryti tada, kai nebeliks jų donorų? Sakote, kad
žudyti negimusius vaikus yra neetiška ir nekrikščioniška. O įsteigti
embrionų kapinyną už mokesčių mokėtojų pinigus – jau moralu?
Viešai skelbiama, kad Lietuvoje šiuo metu yra apie 50 tūkst. nevaisingų
porų, o kasmet jų padaugėja maždaug 2 tūkstančiais.
Poros, kurios nusprendžia pasinaudoti pagalbinio apvaisinimo procedūra,
dažnu atveju turi nueiti ilgą ir labai brangiai kainuojantį kelią.
Girdėjau atvejų, kai pora, sužinojusi, kiek kainuos ta procedūra, uždaro
gydytojo kabineto duris ir nebegrįžta.
Riejamasi dėl embrionų teisių, užuot realiai investavus į tai, kad gimtų
dar vienas pilietis.
Sakoma, žmogui Dievas kančios duoda tiek, kiek jis pakelia. Bet ką
daryti, kai į dievų vaidmenį įsijaučia Seimo nariai? Kai valdžios
išrinktieji nusprendžia, kaip gydyti nevaisingas poras?
Nesu mokslininkė ar gydytoja. Pirmiausia esu moteris, vieną dieną
ketinanti tapti mama. Esu subjektyvi ir kalbu emocijomis.
Žvelgiu į nesėkmingai pastoti bandžiusią savo draugę – šią siaubingai
išsikankinusią moterį, kuri dabar labai išsigandusi, nes daug kas jos
klausia: „Tai kada vaikai?“ Mat po tiek nesėkmių jai ir pačiai jau
labai sunku tikėti sėkme. Mano draugei – daugiau nei 35-eri. Kol
Seime laužomos ietys dėl įstatymo, jos biologinis laikrodis nenumaldomai
tiksi, jai brangi kiekviena akimirka.
Pone R.Karbauski, nežinau, ko jūs siekiate, bet tai yra žaidimai su
žmonių gyvenimais ir viltimis. Ar jūs taip išbandote ribas ir žiūrite,
kaip reaguos visuomenė?
Turiu jums pasiūlymą. Norite tikrų argumentų? Norite smulkiai žinoti,
kaip viskas vyksta, kai moteris bando pastoti pagalbinio apvaisinimo
būdu? Norite žinoti, kiek tai kainuoja pastangų ir pinigų?
Jums nereikės jokių mokslininkų ar jų išvadų – esu pasiruošusi
supažindinti jus su savo drauge. Ar jūs galėsite žiūrėdamas jai į akis
pasakyti: „Tu esi tas pats, kas karvė“?
