Sprendimas bus skelbiamas kitų metų sausio 23 dieną.
Prokuratūra Rusijos piliečių veiksmus užpuolant
nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pasienio postus bei pareigūnus
1991 metų sausio-rugpjūčio mėnesiais kvalifikuoja kaip
nusikaltimą žmoniškumui ir karo nusikaltimą. 2015 metų birželį
abu kaltinamuosius Vilniaus apygardos teismas išteisino dėl visų
pareikštų kaltinimų. Prokuratūra su šiuo išteisinimu nesutiko ir
parašė skundą.
Skunde taip pat atsižvelgta į kritiką dėl tarptautinės
teisės nuostatų taikymo ir pagal tai pakeistas kaltinimas
Kaltintojai siūlo priimti naują nuosprendį – V.Razvodovui
skirti 12 metų laisvės atėmimo bausmę.
Kadangi B.Makutynovčius yra miręs, pasak prokuroro, jo kaltės
klausimas negali būti sprendžiamas, todėl jo byla turėtų būti
nutraukta.
„Jų kaltė pilnai įrodyta liudytojų ir nukentėjusiųjų
parodymais. Manau, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai
pritaikė baudžiamąjį įstatymą“, – teismo posėdyje
trečiadienį, baigiant nagrinėti bylą. sakė prokuroras Alvydas
Valiukevičius.
Jis priminė, kad karo nusikaltimai buvo apibrėžti dar 1945
metais priimtu Niurnbergo tribunolo statutu, jie tapo baudžiamosios
teisės normomis. Prokuroro manymu, žemesnės instancijos teismo
sprendimo išvados neatitinka bylos aplinkybių, tai yra esminis
Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas ir yra pagrindas panaikinti
nuosprendį.
Nėra įstatymo – nėra nusikaltimo, sako gynėja
Abu omonininkai nė karto nedalyvavo Lietuvoje vykusiame procese,
jų interesams atstovavo valstybės skirti advokatai. Kaltinamieji
neieškojo ryšių su gynėjais, nesidomėjo procesu.
„Apie mirusius – gerai arba nieko“, – sakė mirusio
B.Makutynovčiaus gynėja Jūratė Kleinauskienė. Ji mano, kad jos
ginamasis buvo diplomatiškas žmogus, nebuvo atvirai priešiškas
Lietuvos Respublikai.
„Nors dirbo Maskvai, tačiau turim žmogų, kuris buvo
pasiklydęs tuometinių įvykių labirintuose. Būrio vadu dirbdamas
pažeidė įstatymus, tačiau tokie veiksmai negali būti vertinami
kaip karo nusikaltimai. Jį pagrįstai išteisino“, – sakė
B.Makutynovičiaus gynėja. Ji palaikė prokuroro nuomonę, kad byla
jos mirusiam ginamajam turi būti nutraukta.
V.Razvodovo gynėja Liudmila Karvelienė prašė atmesti
prokuratūros skundą kaip nepagrįstą ir palikti apygardos
nuosprendį su visais jame išdėstytais motyvais.
„Nėra įstatymo – nėra ir nusikaltimo“, – sakė
advokatė. Ji priminė, kad karo nusikaltimų subjektu turi būti
ypatingas subjektas, o V.Razvodovas tokiai kategorijai negali būti
priskiriamas.
Apie B.Makutynovičiaus mirtį teisme patvirtino sesuo
Teismas nusprendė išsikviesti ir apklausti, kaip manoma, mirusio
Boleslavo Makutynovičiaus seserį Miroslavą Kadiliną. Prieš tai
vykusiame teismo posėdyje buvo paskelbtas jos paaiškinimas
prokuratūrai.
„Duomenų tikrumui išsikviesti nusprendėm“, – sakė
teisėja Sigita Bieliauskienė. Ji moteriai priminė, kad turi
konstitucinę teisę neduoti parodymų byloje apie artimą giminaitį
– brolį. S.Kadilinai pasirašius liudytojos priesaiką, teisėjai
paprašė jos papasakoti, kas žinoma apie brolio mirties aplinkybes.
S.Kadilina pasakojo, kad būdama darbe gavo žinią iš sūnėno,
kad mirė jos brolis.
„Aš darbe ilgai negalėjau kalbėti. Jis man perskambino ir
pasakė, kad brolis sirgo, gulėjo ligoninėje. Jis jautė, kad mirs.
Mes su broliu buvome labai artimi, niekada nesibarėme. Jį laidojo
buvusi žmona ir sūnėnas. Buvusi žmona į mano skambučius
neatsako“, – pasakojo B.Makutynovčiaus sesuo.
Pasak liudytojos, brolis mirė likus savaitei iki gimtadienio.
„Jeigu jis būtų gyvas, jis būtų su manimi susisiekęs. Jis
skambindavo, kad nepamirščiau nuo jo nunešti žvakių ant tėvų
kapų. Skambindavo taip pat per naujuosius ir mano gimtadienį – iš
viso keturis kartus per metus. Po mirties „skypu“ su jo žmona
kalbėjau, ji turi kitą šeimą, aš prašiau, kad atsiųstų mirties
liudijimą, bet ji atsisakė“, – sakė M.Kadilina.
Ji teigė, kad buvusi brolio žmona jai pareiškė, kad teismas
puikiai žino, kur gyveno B.Makutynovičius, todėl gali atsiųsti
užklausą dėl buvusio jos sutuoktinio mirties. Pasak M.Kadilinos,
brolio buvusi žmona tokią išvadą padarė, nes gavo pranešimą,
kad B.Makutynovičius reabilituotas (atsiųstas išteisinamasis
Vilniaus apygardos teismo nuosprendis – BNS).
Teisėja S.Bieliauskienė sakė, kad teismas bandė
išsireikalauti mirties liudijimą iš valstybinių institucijų, bet
jos dokumento neatsiuntė.
Teismas anksčiau yra konstatavęs, kad V.Razvodovas vengia
atvykti į teismą, o Rusija dėl šios bylos su Lietuva
nebendradarbiauja, todėl skundas pradedamas nagrinėti išteisintajam
nedalyvaujant.
Teismas yra gavęs atsakymą iš Teisingumo ministerijos
Tarptautinės teisės departamento. Ministerija, atsakydama į teismo
prašymą, persiuntė teismui iš sijos sugrįžusius neįvykdytus
teisinės pagalbos prašymus. Taip pat iš Rusijos grįžo neįteikti
šaukimai išteisintiems Rusijos piliečiams.
Prokuratūra teigia, kad 1991 metų sausio-rugpjūčio mėnesiais
buvo vykdoma agresija prieš Lietuvą, o V.Razvodovas ir
B.Makutynovičius naudojo bauginimo ir teroro priemones prieš
humanitarinės teisės saugomus asmenis. B.Makutynovičius pasiskelbė
būrio vadu, omonininkai nežmoniškai elgėsi su civiliais asmenimis,
naudojo bauginimo ir teroro priemones, užgauliai žemino jų orumą.
Ji taip pat teigia, kad išteisinamąjį nuosprendį paskelbęs
Vilniaus apygardos teismas neįvykdė teisingumo, o jo išvados yra
prieštaringos. Teismas nurodo, kad nukentėjusiems nepadaryti sunkūs
sužalojimai, tačiau, prokuratūros vertinimu, tai nepaneigia, kad
omonininkai padarė jiems inkriminuotus nusikaltimus.
Kaip sakė nuosprendį priėmusios Vilniaus apygardos teismo
teisėjų kolegijos pirmininkas Audrius Cininas, nors buvę OMON
karininkai nebuvo siejami nei su Sausio 13-osios, nei su Medininkų
žudynėmis, byloje buvo pateikti parodymai dėl šių asmenų
dalyvavimo „terorizuojant ir bauginant beatsikuriančios
kariuomenės ir muitinės pareigūnus“. Tačiau pateikti kaltinimai
dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų neatitiko
minėtų tarptautinės teisės nuostatų.
Kaltinamajame akte teigiama, kad B.Makutynovičius 1991 metais
rėmė Rusijos agresiją prieš Lietuvą. Jis, kaip teigė
kaltintojai, siekė sutrikdyti valstybinių institucijų veiklą,
įsakė būrio nariams panaudoti teroro ir bauginimo priemones prieš
įvairius nepriklausomos Lietuvos pareigūnus. Omonininkai užpuldavo
pareigūnus, policininkus, iš jų atimdavo tarnybinius ginklus,
asmeninius daiktus, neteisėtai sulaikydavo ir pristatydavo į
užgrobtą tuometinės Lietuvos policijos akademijos pastatą.
Byloje rašoma, kad sovietų politiką palikantys omonininkai
pareikalavo, kad Lietuvos pareigūnai uždaryti postą, nupjovė
telefono laidus nuplėšė ir padegė Lietuvos vėliavą, sunaikino
posto tarnybines patalpas, muitininkams ir pasieniečiams atliko
neteisėtai kratas, užvaldė pareigūnų daiktus.
