Gyvenime, bet ne romanuose vieni kvailiai kniūbsti apsitriestų saugodami tradicijas visa įstatymo rūstybe. Ir jiems nesvarbu, kad jeigu tradicija reikalauja teisinio šiltnamio, tai jau nebe tradicija, o lėtai dvesiantis prietaras.
Kiti lygiai taip susiriesdami įteisintų bet kokį horizonte vos pasivaidenusį pokytį.
Abiejų rūšių kvailiai turi dar vieną bendrą bruožą – patekę į valdžią jie tampa geranoriški ir pavojingesni už galiojimo laiką prasnaudusius žuvies kukulius.
Štai keli požymiai, kurie leis nesunkiai nustatyti, kad prieš jus – geranoriškas kvailys.
Pirma, jis įsitikinęs, kad viską išmano. O jeigu ne viską – šitoms spragoms užkaišyti pakanka tautos pasitikėjimo mandato. Šiaip jau nuo seno žinoma – niekas taip neišpučia savivertės kaip Seimo nario pažymėjimas.
Lygiai taip pat nuo seno žinoma, kad jis tik suteikia teisę leisti įstatymus, o ne vograuti temomis, apie kurias turi tiek pat supratimo, kiek ir karvė apie choreografiją.
Antra, su ypatingu įkarščiu jis veržiasi kalbėti temomis, kurios jam asmeniškai nei aktualios, nei tyrinėtos.
Sakysime, ir karvei turi būti aišku, kad dirbtinio apvaisinimo tema opiausia šeimoms, kurios negali susilaukti vaikų.
Tačiau į šią sritį rioglina geranoriški kvailiai, kurie spėriai pareikš, ką tos šeimos daro blogai, kaip reikėtų daryti geriau, nes, va, jie vaikų susilaukia, vadinasi, yra rimti ekspertai spinduliuoti savo įžvalgas.
Trečia, mėgstamiausias geranoriško kvailio žodis yra „vertybės“. Jas mėto į kairę ir dešinę sparčiau, nei kalbėti taip ir neišmokusi ypata televizoriaus ekrane svaidosi baisiuoju pertaru „iš tikrųjų“.
Beje, ir vienu, ir kitu atveju – jeigu paimsi tiek geranoriško kvailio, tiek ypatos stenogramas ir iš jų išbraukysi „vertybes“ bei „iš tikrųjų“, pamatysi, kad turinio ne tiek daug ir liko.
Aiman, niekas tų išbraukytų stenogramų po nosimi jiems nekaišioja, todėl jie toliau daužo mūsų ausis savo „vertybėmis“, kol vargšės ausys ima kosėti kraujais.
Ketvirta, geranoriški kvailiai labai neadekvačiai susijaudina susidūrę su pirmąja kritika. Tokią jie mėgsta pravardžiuoti „interesu grupių lobizmu“. Jiems, pasirodo, naujiena, kad visuomenę šiaip jau ir sudaro įvairių interesų grupės. Kad jie patys, tiesą sakant, taip pat yra interesų grupė, kuri gavo pavaldyti šalį ketverius metus. Ne, geranoriškas kvailys taip lengvai nenusiramins ir iš karto sukalkuliuos, kad už tų kitų interesų grupių stovi dideli pinigai. Ir tai pareikš taip sakraliai, lyg pats gyventų vien šventos dvasios dieta.
Penkta, geranoriškas kvailys visuomet remsis teologiniu, o ne moksliniu metodu. Prisiminkime. Teologiniu atveju žmogus susigalvoja kokią nors nesąmonę, po to kantriai ieško įvairių faktų, kurie ją pagrįstų.
Tuos, kurie tinka, iškart įtraukia į neatremiamų argumentų lobyną. O tuos, kurie netinka, nukiša į užkrosnį, nes, maža kas, gal už jų irgi kokie nors dideli pinigai ar interesų grupės.
Mokslinis metodas iš pradžių gretina turimus faktus, o tada ieško hipotezės, kuri tai faktų sekai suteiktų logišką paaiškinimą. O jeigu atsiranda faktų, kurie prieštarauja tokiam paaiškinimui, kantriai kurpia naują.
Geranoriškam kvailiui užtenka ir vieno fakto. O jei kiti prieštarauja – tuo faktams blogiau.
Būtų galima dar ilgai ieškoti kitų pirminių ir antrinių geranoriško kvailio požymių, bet šių penkių turėtų ir karvei pakakti.
Galų gale karvė, žinoma, turi 80 procentų bendrų genų su žmogumi. O tai reiškia, kad kiekvienoje bandoje irgi turėtų atsirasti bent po kelias žalmarges, kurios savo gerais norais ir entuziastingomis, kas kad apminkštėjusiomis, smegenimis pridaro bėdų visam kolektyvui.
Todėl atjauskite karvę, kai kitą kartą ją melšite, ir ji jus lygiai taip pat atjaus.
