„Valstiečių“ koalicija su socialdemokratais tokia vienodai nelaiminga tapo nuo pirmosios akimirkos. O ir kaip gali būti, kai santuoka – iš išskaičiavimo, šiltų jausmų nerasta, o noro kaišioti pagalius partneriui į ratus daugiau, nei reikia? Todėl nespėjus sumainyti žiedų ir nudžiūti ant skruostų šykštiems išprakaituotiems bučiniams, namuose ėmė aidėti vis aitresni barniai.
Pirmiausia didysis korupcinės nekaltybės saugotojas P.Urbšys atvėrė žinąs, kad socialdemokratų kandidatas į teisingumo ministras D.Petrošius turįs visokių negerų ryšių Tauragės šešėliniame pasaulyje. O kur buvo P.Urbšys, kai abi partijos derėjosi dėl postų ir kandidatų, težino vienas Dievas, kurio taip dažnai mėgsta šauktis šis pamaldus parlamentaras. Greičiausiai ten pat, kaip ir planuodamas didžiausią savo gyvenimo kryžiaus žygį, ant kurio skvernų ir įvažiavo į Seimą dar praėjusioje kadencijoje.
Jeigu pamiršome, galima prisiminti: tada Panevėžio STT vadas baltais siūlais sukurpė bylą savo vietos konkurentui V.Matuzui. O jo bašibuzukai dar patupdė už grotų vieną iš pirmųjų Lietuvoje legaliai registravusių savo veiklą lobistų A.Romanovskį už... lobizmą. Kadangi teisinis šio įstabaus atradimo mažaraštiškumas buvo gana įžūlus, Temidė ilgai dūsavo, krenkštė, kol pagaliau panaikino visus kaltinimus neradusi nusikaltimo sudėties.
Nenustygstančio P.Urbšio apkaltintas D.Petrošius nuliūdo ir pareiškė eisiąs iki galo ginti savo reputacijos. Tačiau prieš pradėdamas šią erškėčiuotą kelionę atsiėmė savo kandidatūrą, nes, būkim atviri, kažkaip keistai atrodytų, kai teisingumo ministras bylinėtųsi dėl savo garbės ir orumo teismuose, kurie jam šiek tiek pavaldūs. Nekalbant jau apie tai, kad bylinėsis du koalicijos partneriai, kuriems tarsi derėtų savo nešvarius skalbinius velėti kur nors privačiai.
Gavę tokią į snukį mestą pirštinę socialdemokratai irgi nuliūdo. Tačiau greitai atkuto ir vietoj D.Petrošiaus pasiūlė J.Sabatausko kandidatūrą. Ir tada sužinojo, kad „valstiečiai“ nėra panašūs į tą rūpestingą vyresnįjį brolį, kuris valgyti jaunėlį moko atsargiai jam dozuodamas neskanius vaistus. Ne, vyresnysis brolis pamatė, kad koalicijos mažulėlis aikštijasi, ir vietoj kitos homeopatinės porcijos tvojo jam šaukštu į patį tarpuragį.
Kitaip aiškinti R.Karbauskio pareiškimą, kad ne, J.Sabatausko prezidentei negalima teikti, nelabai kaip ir išeina. Pirmiausia pradėkime nuo to, kad griežtai formaliai šnekant, ne Kultūros komiteto pirmininko reikalas ką nors teikti prezidentei. Gal nebent kitą „Naisių vasaros“ sezono scenarijų. Žinoma, viskas kitaip, jeigu R.Karbauskis žodį „kultūra“ supranta išplėstine, filosofine prasme, maždaug – viskas, kas nėra gamta arba „natūra“, yra sukurta žmogaus, arba „kultūra“.
Tada jau visai kita istorija, tada Kultūros komitetas yra atsakingas už viską, ką šioje planetoje daro žmogus.
Bet mes šiek tiek nukrypome, mat netgi ir tokiu atveju kažkaip padoriau atrodo leisti pasakyti dėl ministro kandidatūros būsimam premjerui S.Skverneliui. Bet jis tik vėliau apie tai prasižiojo.
Aiman, atrodo, kad šioje partijoje abu lyderiai jau seniai yra pasiskirstę vaidmenimis. Tik šie tipažai paprastai sutinkami ne kaimiškose melodramose, o pigiuose detektyvuose. Ten vienas policininkas būtinai vaidina blogą, o kitas – būtinai gerą.
Gerasis policininkas šioje poroje, žinoma, S.Skvernelis, o blogasis – R.Karbauskis. Viena bėda – kartais atrodo, jog tai nebe vaidmenys, o tikroji prigimtis.
Kiek šis „valstiečio“ asmenybės susidvejinimas truks, nepasakytų net pats įžvalgiausias parapsichologas.
Tačiau bet kuriuo atveju socialdemokratai gali ruoštis dažniems tokio dozuoto politinio smurto artimoje aplinkoje protrūkiams.
