Vėliau paaiškėja, kad vokiečiai labai jautrūs šia tema, kad tokias frazes priminti nekorektiška. Išgirdę tokią frazę jie įsitempia ir laukia, kas bus toliau. Kas nors nemalonaus, žinoma.
Dvi labiausiai kompleksuotos Europos tautos – rusai ir vokiečiai. Rusai laimėjo karą, bet niekaip negali suprasti, kodėl iki šiol yra didžiausi nevykėliai, tad visokiais būdais mėgina parodyti jėgą ir savo vertę; vokiečiai pralaimėjo karą, bet yra stipriausia valstybė, nors kankinama baisių kaltės kompleksų dėl žydų ir rusų.
Ar apie tai jau nebereikėtų kalbėti? Apie tą nelaimingą, šimtų milijonų žmonių gyvenimą sudarkiusį Antrąjį pasaulinį karą? Apie kitus karus, genocidą, masines žudynes? Išsiaiškinti neįmanoma, bet vis dėlto kada jau gana, kada, anot britų režisieriaus P.Brooko, lavonas tampa istoriniu, literatūriniu personažu?
Jeigu kas nors primiršo, frazė „Arbeit macht frei“ reiškia „darbas išlaisvina“, ji buvo užrašyta virš Aušvico ir kitų koncentracijos stovyklų vartų (Buchenvalde, regis, buvo užrašas „Jedem das seine“ – kiekvienam savo, t.y. kiekvienas gauna, ko nusipelnęs).
Žodžiai „darbas išlaisvina“ patys savaime, atmetus istorinį ir politinį, kruviną kontekstą, yra nekalti, netgi gražūs ir prasmingi – darbas yra šventas ir pagarbos vertas dalykas, ir jis iš tiesų žmogų išlaisvina.
Cinizmas atsiranda tada, kai žmogus verčiamas gyvuliu ir dirba nelaisvėje, toks darbas jo negali išlaisvinti, toks darbas jį tik žemina ir naikina, ir pirmiausia jį žemina ne pats darbas, o kitas žmogus. Beje, šiais laikais konclagerių tvoras pakeitė paskolos ir šildymo kainos, o darbas dažnai toks pat vergiškas ir žeminantis.
Dar pagalvojau apie asociatyvų mąstymą... Tuo metu kaip tik skaičiau knygą, kurioje analizuojami vokiečių belaisvių pokalbiai. Britai įrašinėdavo belaisvių pokalbius, neseniai du vokiečiai iššifravo juos, sugrupavo, išanalizavo ir išleido knygą.
Gali būti, kad pasąmonė man tyčia pakišo šią frazę, nes vokiečių kariai anaiptol nebuvo tokie taurūs ir mandagūs, kaip norėtume manyti apie kultūringos tautos karius. Jie elgėsi neįtikėtinai žiauriai, sadistiškai, ciniškai. Neabejoju, kad vokiečiai pavargo, juos jau užkniso nuolatinis kaltės jausmas ir daužymasis į krūtinę. Bet kaip kalbėti apie tai, ko pridarė mūsų protėviai, neminint jų tautybės, valstybės, politikos? Grynosios politikos ir grynojo blogio nėra, jis visada naudojasi labai konkrečiais žmonėmis, tautomis, partijomis, grupuotėmis, simboliais.
Spalio pradžioje žiūrėjau snukerio turnyrą Rumunijoje. Dalyvavo ryškiausios žvaigždės – J.Trumpas, R.O’Sullivanas ir kiti. Jiems ant krūtinių buvo priklijuoti logotipai „Stalinskaya“. Pasirodo, tai viena populiariausių degtinių Rumunijoje. Kitaip tariant, Stalino degtinė.
Įdomu, kaip į tokius dalykus reaguoja vokiečiai? O jeigu tai būtų Hitlerio degtinė arba J.Goebbelso muilas? Ar britų biliardo žvaigždės lygiai taip pat užsiklijuotų logotipus ant krūtinių? O vokiečiai ką nors sakytų?
Vakarams (beje, Rumunijos nereikėtų laikyti Vakarais) J.Stalinas – egzotiškas dėdulė su pypke, grėsmingas, bet kartu ir linksmas personažas, mums – despoto ir budelio simbolis. Viso rusiško bizantiško totalitarizmo simbolis.
Praėjusią vasarą sėdėjau prie vieno stalo su tremtine. Mačiau ją, klausiausi jos pasakojimų ir buvo akivaizdu, kad jai niekas niekur nepraėjo, viskas čia pat, viskas gyva, ji pasakoja, kaip paauglė kirto mišką Sibire, ir tai nėra jokia istorija, tai jos gyvenimas, jos kūno, jos asmenybės dalis. Kančia, alkis, nuolatinė akistata su mirtimi. Ji negali to užmiršti, nes turėtų užmiršti save.
Dabar, kai toks puikus gyvenimas, žmogus (sąmoningai ar nelabai) nori, kad tokie dalykai kaip karai, prievarta, genocidas būtų tik nemalonus praeities nuotykis, kurį reikia greičiau užmiršti, kad jis netrukdytų mėgautis nuolaidomis ir išpardavimais.
