Šį rudenį Mykolo Romerio universiteto magistrantūros studentas Samuelis Sadiku iš Nigerijos skaičiuos penktus metus Vilniuje.
Šypsena yra jo vizitinė kortelė, nes ji niekada nedingsta nuo jo veido. Aukštaūgis dėl nieko nesiskundžia ir tikino, kad per tą laiką Vilniuje nepasitaikė nė vienos blogos dienos.
Jis teigia nepatyręs diskriminacijos ir sutikęs labai daug gerų žmonių. Kol jo dėdė profesoriauja JAV, o sesuo mokytojauja Nigerijoje, 25 metų S.Sadiku baigia magistrantūros studijas.
– Kodėl nusprendėte atvykti būtent į Vilnių?
– Naršiau internete ieškodamas socialinio darbo programos anglų kalba. Būtent tokią programą radau Lietuvoje. Ją siūlo Mykolo Romerio universitetas.
2011 metais įstojau į socialinio darbo bakalauro studijų programą – ją baigiau 2015 metais. Dabar studijuoju magistrantūroje.
– Ką nors žinojote apie Vilnių prieš čia atvykdamas?
– Niekas man nieko nepasakojo apie Lietuvą. Tiesiog susikroviau daiktus ir įlipau į lėktuvą. Vilnius yra pirmasis miestas užsienyje, kur aš gyvenau ilgiau negu bet kur kitur.
Lietuva man suteikė galimybę mokytis, taip pat pasitaikė progų pakeliauti ir į kitas šalis: Estiją, Latviją, Vokietiją, Suomiją, Švediją.
Lietuva – puiki šalis, čia viešpatauja taika. Per visą tą laiką, kai buvau Vilniuje, niekad nemačiau, kad kas nors susimuštų ar kariautų.
– Kas jus Vilniuje labiausiai nustebino?
– Orai. Aš atvykau iš šalies, kur nėra žiemos, į kraštą, kur daug sniego ir šaltų dienų. O šaltis čia neapsakomas.
Pirmaisiais metais – 2011-aisiais – sausio mėnesį spaudė 30 laipsnių šaltis. Teko įsigyti žieminį paltą. Tačiau po pirmųjų metų žiema ir sniegas man ėmė patikti. Pamėgau šį metų laiką.
Tiesa, vieną kartą apsiskaičiavau. Sausio mėnesį švietė saulė, todėl pamaniau, kad lauke palyginti šilta, ir išvykau autobusu iki Kalvarijų turgaus.
Jau po kelių minučių nejaučiau pirštų, rankos buvo sušalusios.
Baisiai išsigandau. Turėjau tik plonas pirštines, bet jos neapsaugojo.
Grįžau namo ir įkišau rankas į karštą vandenį – pamaniau, kad taip jos sušils. Tada paskambinau draugui, jis patarė nusiraminti ir šiek tiek palaukti. Tai nepamirštamas įspūdis.
– Kokius didžiausius skirtumus pastebite tarp savo gimtosios šalies ir Lietuvos?
– Aišku, kultūra skiriasi. Ypač tai, kaip žmonės bendrauja.
Nigerijoje žmonės nežiūri vienas kitam į akis, o čia akys susitinka. Man tai labai neįprasta.
Pasitaiko, kad žmonės čia nelabai nori bendrauti. Bet reikia prisitaikyti prie papročių, tada kitoje šalyje gali gyventi daug metų.
– O lietuviškas maistas?
– Jis visai kitoks negu Nigerijoje. Tačiau man patinka ir cepelinai, ir kugelis. Mėgstu koldūnus su spirgučių padažu.
Taip nutiko, kad sriubą šaukštu pirmąkart valgiau Lietuvoje.
Nigerijoje sriuba yra tiršta, todėl ją valgome tiesiog rankomis.
Grūdus užpilę vandeniu, paruošiame košę eba. Tada valgome ją mirkydami sriuboje. Aš pasiilgstu nigerietiškos eba ir tų sriubų.
– Jūs – juodaodis. Lietuvoje kam nors tai užkliuvo?
– Ne. Niekada nesu patyręs jokių problemų.
Kartais praeiviai mane užkalbina. Vilniečiams įdomu daugiau apie mane sužinoti – jie klausia, kodėl atvykau į Lietuvą. Atsakau, kad Lietuva pasirinko mane.
– Ką labiausiai prisiminsite, kai išvyksite iš Vilniaus?
– Pasiilgsiu draugų ir Gedimino kalno, Katedros ir šokių klubų. Nigerijoje neturėjau progos nueiti į šokių klubus. Europoje ir ypač Vilniuje pasitaikė progų pašokti. Atsidūręs Lietuvoje tapau neblogu šokėju.
Pasiilgsiu kai kurių klubų Vilniuje, pavyzdžiui, „Cocainn“.
Taip nutiko, kad įsimylėjau latvę. Su ja kursiu šeimą. Kai tik galėsiu, aplankysiu Lietuvą ir draugus. Mano širdyje Lietuva užima išskirtinę vietą.
