Mergaitė atsitūpusi kažką rinko nuo žemės. Mama nusistebėjo: „Dukra, ką darai?“ Mokinukė paaiškino: „Įdėsiu žvyro į kinderį ir pasidarysiu barškutį. Muzikos mokytojas sakė, kad kiekvienas galime turėti po instrumentą!“
Tokios istorijos sklando apie Kauno Juozo Grušo meno bei Jono Pauliaus II gimnazijų muzikos mokytoją ir būrelių vadovą A.Sinkevičių. Jis prisipažino: nežino, kodėl taip yra.
Užtat mokiniai ir jų tėvai žino. Keliolika instrumentų grojantis muzikantas, žygeivis ir „Duokim garo“ laidos vedėjas – įvairiapusė asmenybė, kuri moka vaikus sudominti ir įtraukti.
Jis ir miesto merui turėjo pasiūlymų. Vienas tokių – leisti mokyklose dėstyti jauniems specialistams, net kol jie neturi pedagogo laipsnio. Taip rastųsi jaunų mokytojų.
Pedagogas pasižymėjo ir humoro jausmu – siūlė mokyklose įvesti Seimo rūmų tvarką ir tėvus įleisti tik su leidimais. Taip nebūtų trukdomos pamokos, o vaikai išmoktų savarankiškumo.
– Kas lėmė, kad buvote išrinktas geriausiu mokytoju? – „Laikinoji sostinė“ paklausė A.Sinkevičiaus.
– Nežinau. Yra daug gerų mokytojų. Gal buvau jaunesnis už kitus pretendentus? Man smagiau dirbti savo darbą nei jį vertinti.
Po apdovanojimų meras mus pakvietė vakarienės. Sakiau jam, kad esu blogas mokytojas – kartais neužpildau ataskaitų, man sunku dirbti su popieriais. Pavaduotojai už tai patarkuoja.
Vis dėlto tiesioginis mūsų darbas – su vaikais, o jis man patinka. Greičiausiai už tai ir buvau įvertintas.
– Kaip sekasi iš mokytojo atlyginimo išlaikyti keturių asmenų šeimą?
– Nesiskundžiu, tai įmanoma. Tiesa, mano veikla neapsiriboja vien mokytojo darbu.
Po pamokų vedu gitaros bei šiuolaikinio folkloro būrelius, vadovauju „Gilės“ folkloro ansambliui. Jis bene stipriausias ansamblis Lietuvoje, atstovauja šaliai užsienyje, dalyvauja Dainų šventėje.
Su aktoriumi Andriumi Žiurausku Lėlių teatre atliekame spektaklį, Andrius iš molio lipdo Lietuvos istoriją, o aš groju penkiolika instrumentų. Dvi pamokas vedu vaikų darželyje.
Esu įkūręs įrašų studiją. Per keletą metų sukaupiau aparatūrą, įrašėme ne vieną folkloro plokštelę. Tas pelno neduoda, bet praverčia – ką išmokstu, ant pečių nenešioju.
Dar vienas mūsų su kolega projektas – tarptautinis tradicinio ir šiuolaikinio folkloro festivalis „Suklegos“.
– Televizijos žiūrovai prisimena jus iš laidų „Duokim garo“. Ar ten dar pasirodysite?
– Laidoje grodavome su ansambliu. Prodiuseriai pakvietė vieną sezoną vesti laidą. Vėliau jie atsisakė keturių vedėjų, grįžo prie dviejų. Žadėjo paskambinti, jei manęs prireiks.
Darbas televizijoje – nelengvas. Iš laidos filmavimo grįždavau šeštadienio naktį. Laiko šeimai likdavo labai mažai.
Tiesioginiame eteryje labai svarbu taisyklingai sukirčiuoti kiekvieną sakinį. O iš lietuvių kalbos teturėjau 4 pagal dešimtbalę sistemą.
– Kokiais instrumentais mokate groti?
– Gitara, kanklėmis, smuiku, fleita, lumzdeliu, okarina, didžeridu, dūdmaišiu, pano fleitomis, skudučiais, būgnais, būgneliais, tamburinu, barškučiais, užliu, dambreliu. Ir čia ne riba.
– Kaip tapote mokytoju?
– Užaugau ansamblyje ir žygeivių klube „Gilė“. Mokytojas Dobilas Juška vesdavosi mus į žygius. Iš 23 metų bent pusantrų praleidome miškuose ir žygiuose.
Kai įstojau į maisto pramonės mokyklą, ėmiau ilgėtis aktyvaus užklasinio gyvenimo. Su keliais klasės draugais įteigėme nevyriausybinę organizaciją „Gilė“, ėmėme rašyti projektus, vakarais dainuodavome.
Buvusi auklėtoja paragino: „Jei taip nori kažkam vadovauti, eik dirbti į mokyklą.“ Tuo metu studijavau, prisidurdavau gamindamas būgnus ir kankles, vėliau dirbdamas sargu. Man patiko mintis, kad galiu užsidirbti.
Ji atsivedė į gimnaziją ir pristatė direktorei. Buvau ne visai tikras, ar pajėgsiu mokytojauti. Bet buvo įdomu. Su vaikais patirties turėjau „Carite“, kur savanoriavau.
Pirmiausia gavau keturias pamokas. Atsimenu, prieš pirmąsias nemiegojau dvi naktis. Mąsčiau, kaip reikės atsistoti prieš penktokų klasę, kaip sudominti. Bet po truputį įsivažiavau, ėmiausi įvairių būrelių.
Ministrui išleidus įsakymą, kad visi mokykloje turi turėti pedagogo išsilavinimą, įstojau mokytis, tapau diplomuotu mokytoju. Dirbu jau penkiolika metų.
– Kaip į mokytojų gretas privilioti jaunimo?
– Leisti jauniems specialistams ar studentams, neturintiems pedagoginio išsilavinimo, porą metų padėstyti mokyklose. Tarkime, informatikos studentai galėtų dėstyti informatiką, muzikai – muziką, biologai – biologiją.
Jei jiems patiktų, galėtų įgyti pedagogo kvalifikaciją. Taip atsirastų jaunų mokytojų.
– Sakoma, kad mokiniai ir tėvai darosi vis aikštingesni. Ar pastebite tai?
– Dėstau muziką, gal dėl to tėvai niekada nesiskundžia mano darbu. O dėl vaikų – tai net Romos imperijoje skųsdavosi jaunimu. Nieko naujo.
Vis dėlto turiu vieną pasiūlymą. Pastebiu, kad tėvai per daug kišasi į mokytojų darbą. Jei būtų mano valia, aš uždrausčiau tėvams be leidimo įeiti į mokyklą.
Jūs nueikite į Seimą ir paaiškinkite, kaip jiems reikia dirbti. Turite gauti leidimą, susitarti, kad jus priimtų, jums paskiriamas laikas.
Lygiai tas pats su mokytojais. Dabar pasitaiko atvejų, kai mokytojai, užuot vedę pamoką, už durų tėvams atsakinėja į klausimus.
Kitas dalykas, kada vaikai taps savarankiški, jei mamos juos atveda iki suolo, o po skambučio iš suolo pasiima?
Nežinau tik, ką daryti tiems tėvams, kurie mokykloje ir dirba, ir vaikus leidžia. Mums, ko gero, reikėtų atskiro leidimo eiti į darbą.
