Vilkaviškiečio istoriko Antano Žilinsko nuomone, šios kapinės galėtų
tapti turistų lankomu objektu, jei teritorija būtų deramai sutvarkyta,
atsirastų lentelės ar nuorodos, kuo vertingas vienas ar kitas paminklas,
kokios asmenybės ilsisi šioje žemėje.
Vilkaviškio bendruomenės pirmininkas Dalius Nešukaitis pasakojo, jog
prieš kurį laiką nutiko miestui gėdą daranti istorija, kai iš tolimos
užsienio šalies atvyko žymaus žmogaus, palaidoto šiose kapinėse,
giminaičiai.
„Jie nerado, pro kur įeiti į kapines, nes nuo gatvės – aklina tvora.
Žmonės ėjo klausinėdami, kodėl negalima įeiti. Paskui jiems parodė, jog
kapinių gale yra skylė.
Gerai, kad nors krūmus seniūnija iškirto, dabar bent jau neapžėlę.
Sulūžusi tvora daro gėdą.
Daugybę kartų ne aš vienas miesto vadovų klausėme, kodėl netvarkomos
šios kapinės“, – pasakojo D.Nešukaitis.
Prieš kurį laiką apie kapines jis pasiteiravo seniūno ir išgirdo, jog
žadama statyti naują tvorą.
„Pasitarėme ir nusprendėme, jog bendruomenė galėtų prieš Vėlines atlikti
gerą darbą, – aptvarkyti senąsias kapines.
Norėjome parodyti, kad miestiečiams rūpi, todėl organizavome talką.
Daugiausia susirinko vidutinio ir vyresnio amžiaus talkininkų.
Istorikas A.Žilinskas mums papasakojo apie šiose kapinėse palaidotus
žymius mūsų krašto žmones.
Grėbėme lapus, tvarkėme kapavietes, valėme paminklus ir apsamanojusius
antkapius, uždegėme žvakučių.
Po talkos gerdami arbatą svarstėme, jog šių kapinių tvarkymas galėtų
tapti mūsų bendruomenės tradicija.
Atrodo, nieko ypatinga nepadarėme, bet pasidžiaugėme atliktu darbu ir
tuo, kad pagerbėme savo krašto žmones“, – kalbėjo šeštus metus
Vilkaviškio bendruomenei vadovaujantis D.Nešukaitis.
Išlikę paminklai liudija, jog kapinės veikė nuo XIX a. Tačiau daug kapų
jau išnyko. A.Žilinskas mano, jog galėjo būti laidojama ir iki XIX a.
Sovietų laikais šios kapinės niekam nerūpėjo. Atkūrus nepriklausomybę
buvo išleistas Kultūros įstatymas, kuriame teigiama, jog reikia gerbti
visas kapines.
Dėmesio sulaukdavo išnykusios atokiausių kaimų kapinaitės, o Vilkaviškio
centre stūksojo garbės nedaranti amžinojo poilsio teritorija.
„Amžinas valdžios pasiteisinimas, jog trūksta pinigų. Tačiau noro irgi
trūko. Manau, šiemet jau susiėmė“, – sakė istorikas A.Žilinskas.
Šiose kapinėse 1936 m. buvo palaidotas Gižų policijos nuovados
viršininkas Liudas Lietuvninkas. Jo paminklo autorius – vienas
žymiausių Lietuvos skulptorių Vytautas Košuba.
Paminklas – mirštančio sparnuoto kario statula – 1993 m. buvo įrašytas
į Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, jam buvo suteiktas
nacionalinės reikšmės lygmuo.
L.Lietuvninko antkapio lentelėje yra išlikęs užrašas: „Garbingai tarnybą
eidamas žuvo 1936 metų lapkričio 9 Gižuose“.
Istorikai teigia, jog lemtingąją dieną į Gižų policijos nuovadą atėjo
nepažįstamas vyras, neva turinti svarbų pranešimą viršininkui.
Nepažįstamasis, kiek pabendravęs su nuovados vadu, išsitraukė ginklą ir
nušovė 33 metų L.Lietuvninką.
Paminklas pareigūnui buvo pastatytas 1937 m. Dabar šis nacionaline
vertybe vadinamas kūrinys stūkso gerokai aptrupėjęs ir sunykęs.
Šiose kapinėse ilsisi ir tarpukario Lietuvos kapelmeisterio Jano Brauno
palaikai.
J.Braunas anuomet organizavo husarų ir ulonų pulkų orkestrus. Jis sukūrė
Lietuvos prezidento, kariuomenės vado ir daug kitų maršų, už aktyvią
veiklą buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.
Kapinėse išliko lenkų dvarininkų kapus puošiančių prašmatnių paminklų,
kuklių savanorių kryžių.
Šioje žemėje ilsisi lietuviai, lenkai, rusai, apie dešimt savanorių bei
šaulių, antrojo ulonų pulko karių, Lietuvos kariuomenės kūrėjas Antanas
Vaitkevičius, dalyvavęs mūšiuose su bolševikais ties Daugpiliu ir su
lenkais ties Augustavu.
2002-aisiais A.Vaitkevičius, miręs 1937 m., buvo apdovanotas Žūvančiųjų
gelbėjimo kryžiumi.
Miesto istoriją gerbiantys vilkaviškiečiai ir stebisi, ir piktinasi, jog
sutvarkyti iškilių asmenybių poilsio vietai daugybė metų vis nesurandama
pinigų.
Ko gero, šiemet problemos sprendimas šiek tiek pajudėjo iš mirties
taško: atsakingos institucijos suformavo kapinių sklypo planą, su
Kultūros paveldo departamentu derinamas tvoros projektas.
˙
