Tautinių bendrijų mokyklos – kas vyksta už jų durų?

Šiose mokyklose mokytojai, jų pačių žodžiais, atiduoda savęs tiek, kiek tik įstengia. O lūkesčiai jų – šviesūs: kad veikla nenutrūktų, kad mokyklos turėtų nuolatines patalpas. Ir kad jų mokiniai galėtų aplankyti tėvų ir protėvių gimtines, išlaikyti emocinį, jausminį ryšį su jomis.

„Smalsiems žmonėms, kurie domisi pasauliu, atsiveria daug durų, turtėja jų vidinis pasaulis, plečiasi požiūris į įvairias kultūras, gyvenančias vienoje valstybėje, auga jų pilietiškumas, liberalumas, lankstumas. O sekmadieninės mokyklos, savo ruožtu, praturtina Lietuvą puoselėjama savo kultūra“, – neįkainojamą mokyklų kuriamą vertę įvardija vienos iš armėnų sekmadieninių mokyklų pedagogė Ema Bojadžian.

Nuo XVIII a., kai Anglijoje buvo įkurtos krikščioniškos mokslo įstaigos dirbantiems vaikams, dabar sekmadieninės mokyklos yra visiškai pasikeitusios. Mūsų šalyje tai bendrinis pavadinimas mokyklų, kuriose tautinių bendrijų nariams suteikiama galimybė mokytis gimtosios kalbos, geriau pažinti tėvynės tradicijas, kultūrą – tai yra išlikti savimi, išlaikyti savo tapatumą gyvenant kitoje šalyje. Lietuvai šios mokyklos augina naujas kartas, kurios kuria ir papildo mūsų šalies kultūrą ir visuomenę, praturtina jaunuoliais, kurie ateityje tampa medikais, režisieriais, aktoriais, verslininkais, kulinarais, mokslininkais, dizaineriais, muzikantais, pedagogais.

„Ne veltui ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas kvietėsi įvairių tautų žmones atvykti gyventi į Lietuvą. Kvietė ir armėnus – pirklius, amatininkus, kurie praturtino šalį amatais, mokėjo puikiai derėtis, vystyti verslą ir užmegzti naujus kontaktus. Manau, kad kiekvienai šaliai palaikyti gerus ryšius su artimais ir tolimais kaimynais yra labai svarbu“, – įsitikinusi E. Bojadžian.

Gyvendami Lietuvoje, tautinių bendrijų atstovai visų pirma turi patys išlaikyti kuo autentiškesnį identitetą, kad galėtų juo praturtinti savo gyvenamąją aplinką. Bet kultūros bei tradicijų perduoti taip, kaip išmokyti matematikos formulių, nepavyksta. Tad ir mokomasi šiose tautinių bendrijų mokyklose netradiciškai – pasitelkiamos visos priemonės, kad mokymosi procesas taptų įdomus.

E. Bojadžian pasakoja, kad mokykloje mokoma armėnų kalbos: skaitymo, rašymo, bendravimo. Šis mokymas siejamas su istorijos, amatų, papročių, kulinarijos, menų studijomis. Pati E. Bojadžian sekmadieninėje mokykloje moko armėniškų tautinių šokių, dainų, muzikos ir kalbos.

„Kalbos visuomet įdomiau mokytis per praktiką, dainas, eilėraščius. Gerokai pastudijuoti, ieškoti informacijos tenka siuvant kostiumus – tokiu būdu susipažįstama su regionais, jų papročiais, raštais, simboliais ir jų istorija. Tad mūsų mokyklėlei nebūdingas tipiškas sėdėjimas suole ir stovėjimas prie lentos, priešingai – mokymosi procesas yra gerokai aktyvesnis, praktiškesnis, – sako E. Bojadžian. – Metodiką susikuria kiekvienas mokytojas, turimas žinias stengdamasis perduoti kuo priimtiniau šiuolaikiniam žmogui. Visų mūsų patirtis ir žinios yra skirtingos, tad stengiamės tuo gėriu dalytis, kiek tik įmanoma. Mūsų aplinkoje tikrai buriasi nuostabūs žmonės ir bendraminčiai, kurie negyvena vien materialiuoju gyvenimu.“

Vokiečių kultūros draugijos ir jos mokyklos vadovės Marijos Maslauskaitės teigimu, mokykloje kvalifikuoti mokytojai vaikus vokiečių kalbos ir papročių taip pat moko ne tik tradicinėmis priemonėmis, bet ir per dailę, žaidimus, šokį, muziką.

„Nesusidūrusiems sunku ir įsivaizduoti, kiek daug kultūros, tradicijų galima pažinti, pavyzdžiui, vien per šokius, šokių aprangą, pasakojant, kodėl ji yra būtent tokia“, – pasakoja M. Maslauskaitė.

Kauno armėnų sekmadieninėje mokykloje mokinių skaičius siekia 30, jų amžius skirtingas – nuo 4 iki 70-ies metų. Mokytoja E. Bojadžian sako, jog mokykloje kiekvienas gali nebijodamas reikšti savo nuomonę, kiekvienas yra išklausomas ir visi lygūs. Gera atmosfera ir galimybė dalytis patirtimi – vieni stipriausių motyvuojančių veiksnių.

„Mokyklą lanko ir vaikai, ir suaugę bei senyvo amžiaus žmonės, kurie nemoka skaityti ar rašyti armėnų kalba, domisi literatūra, istorija bei kultūra. Mokosi ne tik armėnų tautybės žmonės: daugelis jų yra iš mišrių šeimų ir netgi lietuvių kilmės šeimų, jiems įdomu susipažinti su armėnų abėcėle, žodynu, kultūra. Kasmet vyksta natūrali kaita: kažkas išvyksta studijuoti, kažkas atvyksta, prisijungia, atranda mus, yra jaunų šeimų, kurios pastaraisiais metais pagausėjo, tad turėsime jaunosios kartos atstovų. Kiekvieni metai atneša ką nors naujo“, – pasakoja E. Bojadžian.

Vokiečių kultūros draugijos sekmadieninę mokyklą lanko 14 mokinių. Draugijos ir jos mokyklos vadovė M. Maslauskaitė taip pat yra įsitikinusi, jog sekmadienines mokyklas nuo įprastų skiria tai, kad vaikai patys yra motyvuoti jas lankyti, o ir atmosfera jose – išskirtinė. „Vaikai, pradėję lankyti mokyklą, nori atsivesti ir draugų, nes čia daug veiklos, nėra patyčių, visi yra draugai arba jais tampa“, – pasakoja M. Maslauskaitė. Jos tvirtinimu, mokinius šioje mokykloje taip pat labai skatina galimybė dalyvauti Vokietijos Goethe's instituto organizuojamose šventėse ir konkursuose. Institutas su mokykla bendradarbiauja labai aktyviai – pasak M. Maslauskaitės, organizacija yra suinteresuota vokiečių kalbos, kultūros sklaida, puoselėjimu.

Vokiečių kultūros draugijos sekmadieninę mokyklą lankantiems vaikams ateityje atsiveria daug platesnės galimybės vien jau dėl to, kad jie gerai išmoksta kalbos: gali išvykti studijuoti ar dirbti į Vokietiją. „Vokiečių kalbos išmokti daug sunkiau nei anglų, o čia vaikai jos gali mokytis nuo mažumės. Jei tėvai planuoja išvykti į Vokietiją, nori, kad vaikai išmoktų kalbos, susipažintų su vokiška kultūra. Pasaulis dabar labai judrus, niekas nėra pririštas prie vienos gyvenamosios vietos visam laikui, dėl to daugiau mokėti ir pažinti – reiškia turėti daugiau galimybių“, – įsitikinusi M. Maslauskaitė.

E. Bojadžian pabrėžia, kad smalsiems žmonėms, kurie domisi pasauliu, atsiveria daug durų, turtėja jų vidinis pasaulis, plečiasi požiūris į įvairias kultūras, gyvenančias vienoje valstybėje, auga jų pilietiškumas, lankstumas. „Tokie žmonės geriau supranta, kad po vienu dangumi ir vienu oru kvėpuoja daug skirtingų asmenybių, kalbama daugybe kalbų, kiekvieno namuose skamba įvairi muzika, puoselėjamos įvairios tradicijos, ir vis tiek visi žmonės yra lygūs. Pati augau tarp skirtingų tautybių žmonių, tad pastebėjau, kad mišrių šeimų žmonės tampa labai lankstūs, komunikabilūs ir talentingi, puikiai pritampa visuomenėje ir skirtinguose socialiniuose sluoksniuose, išlaikydami savo tradicijas, kalbą bei kultūrą“, – pasakoja E. Bojadžian.

Ji įsitikinusi, kad vaikai, kurie mokėsi savos kultūros, tradicijų, subrendę supranta, kokią gavo galimybę, patirtį ir žinias išmintingų tėvų, kurie skatino ir kreipė teisinga linkme, dėka. Užaugusi tokia asmenybė jau moka bent kelias kalbas, o tai ne tik naudinga, bet ir malonu, suteikia pasitikėjimo.

Tautinių bendrijų mokykloms finansavimą pagal pateikiamas paraiškas skiria Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Departamento darbas kartą buvo nutrauktas – jis buvo panaikintas 2010 m., tačiau, tautinių bendrijų atstovams jaučiant žymiai sumažėjusį dėmesį jų klausimams, 2015 m. atkurtas.

„Atkūrus departamentą, finansavimas sekmadieninėms mokykloms ženkliai padidėjo. Lėšos skiriamos ugdymo procesui, renginiams, mokymo priemonėms, vadovėliams, mokymo įrangai įsigyti. Labai norėtųsi, jog būtų daug platesnis mokyklų tinklas. Trūksta ir kvalifikuotų mokytojų bei patalpų mokykloms. Norėdami sužinoti, kokie yra tautinių bendrijų sekmadieninių mokyklų poreikiai, ko reikia, kad šios ugdymo įstaigos veiktų efektyviai, surengėme ir mokytojų seminarą „Ugdymas daugiakultūrėje aplinkoje“, – pasakoja departamento direktorė dr. Vida Montvydaitė. – Vilniuje sekmadieninėms mokykloms suteikiama galimybė naudotis Tautinių bendrijų namų, Kaune – Kauno įvairių tautų kultūrų centro patalpomis, tačiau ne visuose miestuose ir rajonuose sekmadieninės mokyklos tokias galimybes turi.“

Departamentui vadovaujanti dr. V. Montvydaitė pastebi, kad sekmadieninės mokyklos turi dvipusį ryšį: iš vienos pusės – tai yra meilės savai tautinei kultūrai mokymas, puoselėjimas, o iš kitos – ir meilės bei pagarbos Lietuvai puoselėjimo židiniai. 

„Kaip ne sykį esu sakiusi, mums visiems svarbu suvokti: įvairių tautybių žmonės, jų kultūrinis palikimas yra vertybė, o ne grėsmė Lietuvai“, – akcentuoja dr. V. Montvydaitė.

Kalbintų mokyklų atstovai nori turėti nuolatines patalpas. Į sekmadieninę vokiečių kultūros draugijos mokyklą vaikai renkasi vieną-du kartus per savaitę Kauno kultūros centre „Tautos namai“ – kas kartą tenka derinti, kuriose centro patalpose bus galima dirbti, nes savo patalpų mokykla neturi. Tai, mokyklos vadovės teigimu, kol kas yra didžiausias trūkumas. „Nuolatinių patalpų tikrai reikia – tiek vaikams, tiek jų kūriniams. Dabar vaikų darbai, piešiniai sudėti dėžėse, o neretai tiek aprangą, tiek darbelius tenka nešiotis namo. Tikimės, kad po Naujų metų padėtis pasikeis“, – sako M. Maslauskaitė, vildamasi teigiamo Kauno savivaldybės sprendimo dėl patalpų mokyklai.

Armėnų mokyklai pasisekė labiau. Jos mokytoja E. Bojadžian sako, jog kolektyvas labai džiaugiasi Kauno įvairių tautų kultūrų centro suteikiamomis sąlygomis repetuoti, kurti, susirinkti ir bendradarbiauti: „Šie namai mums tapo antraisiais namais, esame labai dėkingi šio centro direktoriui Dainiui Babilui.“