Kai šiose patalpose įsikūrė prašmatnus licėjus, niekam jo kaimynystė nekėlė rūpesčių. Niekas neprieštaravo ir dėl planų įrengti biurus, bet, išgirdus apie planus steigti naktinį klubą, krūptelėjo net netoliese stovintys vyskupo M.Valančiaus ir kunigo Maironio paminklai.
Tik jie negali pasakyti savo nuomonės, o visai šalia įsikūrusios Kauno arkivyskupijos kurijos atstovai tokį sprendimą įvertino kaip pasityčiojimą iš šalies kultūros bei istorijos. Klubo šeimininkų planai virto tikrove ir jie jau turi net licenciją prekiauti alkoholiu.
Seimui pakeitus įstatymą, Kauno valdžia dar vasarą suskubo naikinti apribojimus, kokiu atstumu nuo švietimo įstaigų ar religinių bendruomenių draudžiama prekyba alkoholiu. Anksčiau buvo taikomas 15 metrų apribojimas. Žinoma, ši riba buvo veikiau simbolinė, tačiau vis dėlto tai padėdavo išvengti kuriozinių situacijų.
Dabar prekybai alkoholiu neliko jokių stabdžių. Nedidelį vasaros barą būtų galima atidaryti net prie Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos durų.
Klubuose sklindanti tranki muzika, galinti sutrupinti viduramžiais iškilusias statinių sienas, ir besiliejantis alkoholis -- ne didžiausia bėda. Garsiausias visų laikų kovotojas už blaivybę vyskupas M.Valančius turbūt net baisiausiame sapne nesapnavo, kas vyksta šiuolaikiniuose naktiniuose klubuose. Juose klesti nelegali prekyba kvaišalais, kurių poveikis žmogui bei visuomenei nepalyginti pavojingesnis nei svaigalai.
Pasižvalgius po Europos šalių sostinių senamiesčius galima išvysti daugybę paminklų iškiliems vietos veikėjams. Nežinia, ar jie taip pat kovojo už blaivybę, tačiau dabar taikiai sugyvena su kaimynystėje įsikūrusiomis kavinėmis bei restoranais.
Kaune -- truputį kitaip. Pirmąkart rimtą pavojų M.Valančiaus ir Maironio skulptūros pajuto prieš penkerius metus, kai visuomeninė Rotušės aikštės draugija pasiūlė jiems paieškoti tinkamesnės vietos. Draugijos nariai tikino, kad Rotušės aikštėje ir jos prieigose Maironio atminimas įamžintas net trijose vietose.
Paminklas vyskupui M.Valančiui šioje senamiesčio vietoje esą išvis atsidūrė atsitiktinai, vieta parinkta paskubomis, o įvairių renginių metu netoliese statomi biotualetai. Įkaušę praeiviai kartais nesidrovi prie pat paminklo atlikti gamtinių reikalų.
Ši mintis pasirodė patraukli net tuometiniam Vyriausybės vadovui A.Kubiliui, kuris raštu kreipėsi į Kauno valdžią siūlydamas paieškoti tinkamesnės vietos M.Valančiaus paminklui. Viena tokių vietų -- Arkikatedros bazilikos prieigos.
Pirmąjį mūšį Maironio ir M.Valančiaus skulptūros tąkart laimėjo -- niekas nedrįso jų pajudinti, tačiau gali atsiristi dar viena keistokų pasiūlymų banga. Vietos senamiestyje trūksta, todėl galima tuos paminklus stumtelėti į šalį. Jie negali kalbėti -- nepasipriešins ir nepasiskųs.
Rotušės aikštėje jau veikia keli naktiniai klubai. Vienu daugiau ar mažiau -- koks skirtumas? O mokesčiai byra į miesto biudžetą, kuriamos darbo vietos, naktinių nuotykių mėgėjai giria Kauną už galimybę linksmai praleisti laiką. Net jeigu tos linksmybės -- su kvaišalų padažu.
Galbūt tuomet vertėtų pagalvoti apie galimybę netoliese atidaryti dar vieną blaivyklą, kuri šiais laikais vadinama nakvynės namais?
Pirmoji Kauno blaivykla po daugelio metų šią savaitę duris atvėrė Petrašiūnuose. Greitosios pagalbos medikams pagaliau nereikės sukti galvos, kur vežti gatvėje aptiktus linksmybių dalyvius, neįvertinusius savo galimybių.
Vis dėlto dauguma nakvynės namų klientų turbūt pradės žegnotis išgirdę, kad už paslaugas reikia sumokėti beveik 20 eurų. Jie už tiek pinigų galėtų išgyventi savaitę. Nakvynė penkiaviečiame kambaryje be televizoriaus ir pusryčių -- tikrai brangoka.
Įkūrus tokius nakvynės namus Rotušės aikštėje sėkmė beveik užtikrinta. Iš naktinio klubo paryčiais iškrapštyti padauginę lankytojai galėtų nerti tiesiai į šiltą lovą.
Įdomų, ką apie tai pasakytų M.Valančius ir Maironis?
„Laikinoji sostinė“
