Pirmiausia paprasta, žmogiška, ausies nerėžianti kalba apie tragiškiausią Lietuvos istorijos dalį – sovietinį genocidą. Viena mitingo dalyvė, mokytoja, po J.Juzeliūno kalbos stebėjosi: taip aiškiai ir ramiai šneka, nors tema, regis, savaime verstų rėkte rėkti.
Ne, profesorius mitinguose niekada nešūkavo, negraudino susirinkusiųjų, nekaitino aistrų ar nesakė ko nors panašaus į kita, „Uralo vėjų“, proga rašytus L.Giros žodžius: „Keršto valandos artėja, keršto mūs rūstaus“.
Beje, anos, nieko bendra su barikadomis ir kerštu neturėjusios revoliucijos dalyviai tiek nuo laiptelio prie kokio nors valdiško namo, tiek Vingio parke kalbėjo įprasta, nesurežisuota, politinių mūšių negrūdinta kalba, o kadangi natūralioje kalboje tiesa jau užprogramuota, daugybė žmonių ja, nelaukdami įrodymų, tikėjo.
J.Juzeliūno vaidmuo buvo išskirtinis. Ant pečių jis užsidėjo tokią naštą, su kuria vos kelis metrus nuėjęs gali nugriūti. 1988 m. birželį savaitraštyje „Gimtasis kraštas“ J.Juzeliūnas, jau Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, pasiūlė įsteigti stalinizmo nusikaltimų tyrimų komitetą.
Tomis dienomis geros idėjos sklido šviesos greičiu. Kitą dieną sąjūdininkai iš Mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto nusprendė ateiti profesoriui į pagalbą – padėti suformuoti komisiją, surasti dirbančius žmones.
Komandiruotas perduoti šią žinią J.Juzeliūnui birželio 24 d. užklupau kompozitorių skubantį į mitingą Katedros aikštėje. Pasiūlė pirmininko dairytis tarp teisininkų.
Sąjūdyje buvo taisyklė: kas pasiūlo, tas ir atsakingas. Komisijos idėja buvo persakyta Rašytojų sąjungos susitikime su sąjūdininkais V.Landsbergiui. Į klausimą, kada tokį komplikuotą dalyką būtų galima aptarti, atsakymas buvo paprastas: išėję už durų ir pradėkite dirbti.
Turėjau pirmumo teisę imtis organizacinio „lakstymo“ . Dar 1987 m. su dabartine Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadove B.Burauskaite bandėme organizuoti tremtinių sąvado leidybą, perduodami per rankas mokyklinį sąsiuvinį su anketa. Sąsiuvinį gavusių žmonių reakcija buvo labai paprasta: sudarinėja sąrašus, kad vėl galėtų ištremti.
Gerokai vėliau bendraudamas su tremtiniais įsitikinau, o J.Juzeliūnas tai primindavo: lietuvis verčiau nusineš tiesą į kapus, negu pakenks savo vaikams. Ir vis tiek sąsiuvinis savo valandos sulaukė. Kai kurie klausimai iš jo persikėlė į solidų virsmo epochos klausimyną.
1988 m. liepos 25-ąją legendinės „Sąjūdžio žinios“ ant tuometės Respublikinės bibliotekos laiptų susirinkusiesiems į mitingą padalijo tokį tekstą: „Ir šviesa, ir tiesa...“ Siekiant atkurti istorinę tiesą ir socialinį teisingumą, įsteigta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ir Tarybinės sociologų asociacijos Pabaltijo skyriaus Lietuvos filialo komisija stalinizmo nusikaltimams tirti. Po steigiamojo susirinkimo komisiją sudaro: kompozitorius J.Juzeliūnas (pirmininkas), ist.m.dr. V.Kašauskienė, ist.m.dr. A.Tyla, ist.m.kand. V.Žemaitis, istorikas A.Bubnys, istorikas V.Berenis , filos.m.dr. A.Matulionis, filos.m.kand. A.Degutis, sociologas A.Eigirdas, sociologas V.Radušis, filosofas M.Laurinkus (sekretorius), filosofas A.Poška, teisininkas J.Jurgelis, inž. B.Burauskaitė, inž. V.Vosiliūtė, „Gimtojo krašto“ vyr.red. A.Čekuolis, „Minties“ leidyklos Filosofinės literatūros skyriaus vedėjas A.Rybelis, „Pergalės“ žurnalo Kritikos skyriaus vedėjas L.Gadeikis, rašytojas R.Gudaitis, literatūros kritikas J.Laurušas, chem.m.kand. K.Leinartas, žurnalistas I.Šimelionis.“
Pavardes primenu ne vien todėl, kad modernios europietiškos visuomenės pagrindą sudaro individai, o ne anonimai, bet ir dėl svarbesnės priežasties – sutikusiųjų dalyvauti komisijoje pilietinės pozicijos. Daug metų tylėjusiai visuomenei tokio padrąsinimo ypač reikėjo.
Anketa buvo graibstoma ne kaip suvenyras. Joje nurodytu adresu plaukė sąžiningai užpildyti atsakymai į klausimus, istorijoje unikalus paliudijimas, kad žmogus nėra šiukšlė, nušluojama istorijos bangų, jis turi vardą ir pavardę, likimą ir galimybę įvardyti, kas už jo kančias yra atsakingas.
Po chruščiovinio „atlydžio“, abstraktaus stalinizmo pasmerkimo buvo kartojama iš Rusijos atkeliavusi susitaikymo su likimu frazė: ką padarysi, tokie laikai, mirusiųjų nebeprikelsi, kiekvieno nebepaminėsi.
Didžiausias minėtos komisijos laimėjimas buvo ne simbolinis atsigręžimas į praeitį (istorinių pervartų laikais tai natūralu, deja, greitai ir pamirštama), bet pažado įamžinti tesėjimas. 1992 m. buvo išleistas represijų sąvado pirmasis tomas „Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941“.
Tai, kad sumanymas nepaskendo politinėse rinkimų kampanijose ir tęsiamas iki šių dienų, yra J.Juzeliūno nuopelnas. Latvių ir estų nepriklausomybininkams lietuviška žmonių apklausos idėja patiko, tačiau jie nerado kantrios ir užsispyrusios asmenybės, galinčios tai įgyvendinti.
Lietuvoje sukaupta sovietinio genocido medžiaga neapsiriboja vien pavardėmis – ji aprėpia ištisą archipelagą žmonių likimų, jausmų, specifines etines nuostatas, net savitą bendravimą su tauta, kuri laikoma bėdų šaltiniu.
J.Juzeliūnas buvo idealistas, o drauge, kaip ir dera šios kategorijos žmonėms, įžvalgus žmogus. Nemanyk, sakydavo, kad suskaičiavus aukas ir jas įvardijus pasibaigs rūpesčiai su istorijos pamokomis.
