Tiesa sakant, nežinau to, kokios ten užvirė kalbos išklausius V.Radžvilo ir A.Jokubaičio pranešimus, tačiau V.Radžvilo pranešimo tekstas ir vaizdo įrašas dar kabo portale, paieškoję nesunkiai rasite taip pat ir A.Jokubaičio kalbos vaizdo įrašą.
Čia dabar esu nusiteikęs išsakyti keletą pastabų visų pirma sekant V.Radžvilo pasakytos kalbos pėdsakais, drauge puoselėdamas viltį, kad dar bus progų kada nors pakalbėti ir apie A.Jokubaičio pateiktas įžvalgas šia prieštaringa tema.
Dėdamas tašką savo pranešime, su paskutiniu atodūsiu V.Radžvilas spėja paklausti – ko mes dar lūkuriuojame, nejaugi užstrigę kažkur pakeliui vis dar laukiame Godo?
Žinia, Godo laukimo metafora užmina mįslę apie beprasmišką laukimą, kai laukiama nežinia ko. Tačiau dabar galime konstatuoti faktą, kad visi – laukę ir nelaukę – sulaukė prasmingai artikuliuoto ir iki galo išplėtoto pasisakymo kvestionuojant ES duotybės būtinybę.
Nežiūrint pažiūrų skirtumų, privalu pripažinti, kad V.Radžvilo pasisakymas yra labai stiprus retorikos užtaisas, kurį bandydami nutylėti oponentai kompromituotų savo poziciją kaip nepajėgią konkuruoti, taigi kaip žemesnio rango diskurso pavyzdį.
Kas be ko, retorika nelygu retoriškumui, kai jau pradeda vyrauti oratorystės meno turnyrų atmosfera. Dėl oratoriškumo pertekliaus pranešėjui galima prikaišioti nebent tik tada, kai įvardijęs euroskeptikų ir euroentuziastų pozicijas kaip kraštutinumus, garbusis profesorius tarsi pasižada, kad toliau pabandys paieškoti balanso tarp diametraliai priešingų polių.
Tačiau toks simetrijos pažadas čia yra tik tuščias retorinis triukas be jokio dalykinio pagrindo. Nesunku įsitikinti, kad būtent minėtoji V.Radžvilo kalba Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute yra labiausiai išplėtotas euroskepticizmo manifestas mūsų padangėje šiomis dienomis.
Nenorėdamas atimti iš skaitytojo malonumo pačiam susipažinti su nurodytais tekstais ir vengdamas dar kartą išsakyti ne kartą jau išsakytus, labai padėvėtus vertinimus, dabar atkreipsiu dėmesį tik į V.Radžvilo programinės kalbos konstrukcinį principą, kuris dėl paties tokios kalbos specifinio turinio čia kelia didesnes ar mažesnes abejones. Iš tiesų kyla klausimas – kaip, kokiu laipsniu tinka ar netinka analogijos principas kalbant apie Europos Sąjungos likimą?
Daug kartų buvo jau buvo kalbėta, diskutuota apie tai, kad neva šventvagiška lyginti Sovietų sąjunga su Europos Sąjunga, tautų kalėjimą su laisvanorišku tautų apsijungimu vardan laisvės, civilizacijos išsaugojimo ir klestėjimo, kartais dar pastebima, jog toks gretinimas lieja vandenį ant putinistų malūno.
Tačiau ką tik pasižadėjome nesikartoti, taigi atidėkime įkyriai besiperšančius moralinius prietarus į šoną, šįkart didesnį dėmesį skirdami truputėlį kitokios prigimties klausimui – kokia apskritai yra analogijos principo euristinė vertė humanitarinio diskurso plėtotėje, o ypač istorijos pervartų apmąstyme?
Kai žmogiškosios tikrovės reikalų apmąstyme gretiname kokius nors reiškinius, paprastai atsispirdami nuo tokį gretinimą įgalinančio jų panašumo pagrindo bandome išryškinti tų reiškinių skirtumus. Kitaip tariant, tik judant panašumo pagrindu gretinamų reiškinių skirtumų išryškinimo linkme yra galima akumuliuoti istoriškumo procesų supratimą, įvertinant jų naujumą, unikalumą, nepakartojamumą, kai savo ruožtu analogijos principas, įpareigojantis naują mauti ant seno kurpalio, gali mus pasmerkti baisiai vištakystei.
Kita vertus, kai matome įdedamas titaniškas pastangas postuluojamo panašumo pagrindu įrodyti neva panašių dalykų, tarkime, sąjungos ir Sąjungos, panašumą, kyla įspūdis, kad per prievartą yra bandoma subendravardiklinti skirtingus dalykus, problemos esmę paverčiant retorikos pratyboms.
Kaip atrodo, V.Radžvilas yra užspeistas analogijos principo į kampą net didesniu laipsniu nei matosi iš pirmo žvilgsnio, truputėlį šaržuodami pasakykime, yra tarsi tas didelis sustingęs protas, kuris dėl perteklinio analogijos dominavimo įsipainiojo į neperplėšiamą plieninį voratinklį.
Šioje neeilinėje kalboje garbusis profesorius eilinį kartą svaičioja apie naujojo Sąjūdžio užgimimą, galima daiktas, vedamas pasąmonės kompleksų iš naujo, dar kartą ir dar kartą išgyventi savo didžiosios šlovės akimirkas. Tačiau, kaip kažkas jau yra tiksliai pastebėjęs, naujo Sąjūdžio galimybė dabar yra ne ką didesnė nei tikimybė šlapiu degtuku užkurti laužą.
Daug netuščiažodžiaudami pripažinkime faktą, kad ES yra milžiniškas iššūkis, tarkime, be visa ko kito, kažkas panašaus į rūgštinę terpę tautiškumo erozijai. Tačiau visų pirma pabandykime atsakyti į klausimą – kas kaltas dėl to, kad dabar lietuvių kalba vis labiau stumiama iš viešojo gyvenimo, taip apsiriboti ir apriboti žmogaus prigimtį įpareigoja kokios nors ES direktyvos ar mūsų pačių mažadvasiškumas?
Nesutikčiau jeigu kažkas sakytų, kad žmonės, kurie ragina magistrantūros studijas Lietuvos universitetuose organizuoti išimtinai anglų kalba arba griebiasi kitų panašių lietuvių kalbą ribojančių iniciatyvų yra kažkuo panašūs į NKVD vyrukus su naganais rankose, greičiau tai yra visiškai kitokios konfigūracijos menkybės demonstracijos, tarkime, neanaloginės patologijos atvejis, tačiau – ne mažiau atgrasus dalykas kaip didžiausių kvailysčių ir niekšybių pamėgdžiojimas.
Kaip atrodo, į kai kuriuos klausimus privalėsime atsakyti dar anksčiau nei pradėsime rimtai diskutuoti dėl ES likimo. Tačiau V.Radžilas jau purena dirva tolimiesiems klausimams.
Pavadinkime šio nebaigto pokalbio pabaigoje V.Radžvilą tautiškumo pitbuliu. Tarkime, protas budi taip ilgai, kol yra ką saugoti.
