Poeto A.Mickevičiaus proproproproanūkė vienuolikametė Alexia Gorecki-Mickiewicz tokiu vardu ir pavarde Vilniuje lankė mokyklą, gydėsi poliklinikoje ir net pasirašinėjo savo sukurtus eilėraščius, nes taip buvo parašyta jos gimimo liudijime ir pase.
Tačiau kai pasą reikėjo pakeisti, paaiškėjo, kad vardas ir pavardė turi būti rašomi tik lietuviškos abėcėlės raidėmis, nesvarbu, kad jos tėvas – Prancūzijos pilietis.
Tuomet šeima kreipėsi į teismą, kuris šią savaitę įpareigojo Vilniaus policijos Migracijos valdybą išduoti poeto palikuonei pasą su originalia vardo ir pavardės rašyba.
– Ar kova dėl dukters pavardės rašybos buvo principo reikalas? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo 15 metų Vilniuje gyvenančio Prancūzijos piliečio R.A.Ch.Gorecki-Mickiewicziaus.
– Žmogus turi teisę į savo vardą. Lotyniškoje abėcėlėje yra raidės W, Q ir X. Sunku suprasti, kodėl sulaukusi 11 metų mano duktė turi tapti kitu žmogumi. Juk po gimimo jos dokumentuose vardas ir pavardė buvo įrašyti originalo kalba – kaip prancūziškame pase.
Tai buvo ir principo reikalas: kodėl aš turiu keisti dukters vardą, tai – absurdas!
Bet aš taip pat nesuprantu, kodėl užsieniečiai Lietuvoje turi daugiau teisių negu Lietuvos piliečiai! Mano duktė pase turės vardą ir pavardę su W ir X tik todėl, kad esu Prancūzijos pilietis. Per bylos svarstymą paklausiau: „Ar jums netrukdo, kad „Swedbank“ yra su W, o „Maxima“ su X?“
– Ar sunku būti A.Mickevičiaus proproproanūkiu?
– Manau, niekur pasaulyje nebūtų jokių problemų, bet Lietuvoje jau du kartus prašiau pilietybės ir man buvo atsakyta.
Daug žmonių nesidžiaugia, kad gyvenu Vilniuje.
Aš vadinuosi Gorecki-Mickiewicz, o ne Goreckis Mickevičius. Taip yra.
Atvažiuoja į Lietuvą iš JAV koks nors žmogus – jau kitą mėnesį gauna pilietybę. Jokių problemų! Bet jei esi kilęs iš Lietuvos žydų, rusų ar lenkų, gali būti tik turistas.
– Gal baiminamasi, kad galite reikalauti grąžinti protėvių turtą?
– Taip, mano šeima turi Lietuvoje turto, kurį nori susigrąžinti. Aš atvykau į Vilnių todėl, kad man šeima pasakė: „Pabandyk atsiimti.“
Pabandžiau, bet nepavyko, nes neturėjau Lietuvos pilietybės.
Bet man patiko gyventi Lietuvoje ir aš čia likau.
– Kiek šiuo metu yra A.Mickevičiaus palikuonių?
– Aš turiu brolį ir vieną pusseserę. Taip susiklostė.
Turėtų būti daug daugiau – 20–30. Tačiau dabar esame tik trys.
– Ar jums patinka gyventi Vilniuje?
– Labai patinka. Bet jei esi lenkas, kuris nori grįžti į Lietuvą, turi problemų.
Tačiau kuo daugiau problemų, tuo daugiau turiu paskatų čia likti.
– Ar daug pažįstate lenkų, kurie atvažiavo į Vilnių gyventi?
– Pažįstu, bet jų nėra daug.
Vilniuje gerai, jei kalbi lietuviškai.
Bet jei gimei lenkų kultūros aplinkoje, gali būti sunkiau. Man tai netrukdo.
Mano senelis nekalbėjo lenkiškai. Vilniuje išmokau lietuviškai, man atrodo, kad lietuvių kalba labai graži.
– Ar rinkotės savo butą greta tų vietų, kur gyveno jūsų garsusis proproprosenelis?
– Gyvenu Senamiestyje – tarp trijų namų, kur gyveno A.Mickevičius. Jei ten kabančios lentelės teisingos.
– Ką manote apie ginčus dėl A.Mickevičiaus tautybės? Pavyzdžiui, Baltarusijoje girdėjau, kad jis – baltarusių poetas, o Prancūzijoje man buvo paaiškinta, kad jis yra prancūzas, nes ten prancūzu tampama ne pagal kraują, o pagal vertybes.
– Tai, kas dabar yra lietuvis, – visiškai kitaip buvo suvokiama XIX amžiuje.
Būti lietuviu tada reiškė gyventi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Galėjai gimti žemaitis, baltarusis ar lenkas – vis tiek buvai lietuvis.
O dabar lietuviui reikia kalbėti lietuviškai. Šių dienų supratimu A.Mickevičius nebuvo lietuvis, bet istoriškai – taip.
– Kodėl jūsų šeima per teismą reikalavo atimti vardą iš Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondo?
– Adomo Mickevičiaus fondas buvo mano šeimos idėja. Kreipiausi į tuometį Lietuvos prezidentą Algirdą Brazauską su šiuo pasiūlymu ir negavau jokio oficialaus atsakymo.
Vėliau išgirdau, kad toks fondas atsirado – jį įkūrė Lietuvos ir Lenkijos prezidentai. Mūsų idėją paėmė be mūsų leidimo.
Aišku, mums tai nepatiko. Labai nemandagu paimti kito idėją, įkurti fondą ir nepakviesti to žmogaus. Aš niekuomet neturėjau informacijos, ką tas fondas veikia. Tačiau teismui pasirodė, kad normalu paimti vardą ir neprašyti šeimos leidimo.
– Kaip manote, kodėl toks priešiškumas A.Mickevičiaus proproproanūkiui?
– Man atrodo, kad aš trukdau, nes nesu lietuvis.
Be to, nesu nuolankus. Jei man kas nepatinka, aš ir pasakau: „Man nepatinka.“
Mano požiūriu, Lietuvoje yra daug dalykų, kurie yra neteisingi. Jei neteisinga, reikia kovoti, o ne sakyti, kad taip yra. Jei nieko nedarysi, taip ir liks.
Lietuvių ir lenkų poeto palikuonys – vos keli
* Adomas Mickevičius (1798–1855) 1834 metais Paryžiuje vedė Celiną Szymanowską, žymios pianistės Marios Agatos Szymanowskos dukterį, kuri minima tarp gražiausių Lenkijos moterų. Visi šeši jų vaikai buvo muzikalūs ir turėjo gabumų rašyti.
* Vyriausia duktė Maria Helena (1835–1922) ištekėjo už dailininko Tadeuszo Goreckio, A.Mickevičiaus bičiulio, poeto Antonio Goreckio sūnaus, ir pagimdė keturis vaikus.
* Vyriausias poeto sūnus Wladyslawas Jozefas (1838–1926) – publicistas, vertėjas, bibliotekininkas, išleido tris tomus atsiminimų.
* Duktė Helena Joanna Karolina (1840–1897) ištekėjo už geležinkelių inžinieriaus Ludviko Hrynieweckio. Turėjo penkis vaikus, visi sukūrė šeimas su prancūzais.
* Sūnus Aleksanderis Andrzejus Stefanas (1842–1864) – publicistas, žurnalistas, mirė būdamas 22 metų.
* Sūnus Janas Gabrielis Donatas (1845–1885) studijavo literatūrą, dalyvavo 1863 metų sukilime, dirbo vyresniojo brolio knygyne, į prancūzų kalbą išvertė A.Mickevičiaus poemą „Konradas Valenrodas“. Turėjo psichikos sutrikimų.
* Sūnus Jozefas Teofilis Rafaelis (1850–1898) – pianistas, publicistas, kolekcininkas.
* Nė vienas iš A.Mickevičiaus sūnų nesusilaukė vyriškosios lyties palikuonių. Iki šiol gyvena vyriausios dukters Marios Goreckos palikuonys.
Pavardės rašyba – tūkstančių žmonių problema
Evelina Baliko
Europos žmogaus teisių fondo advokato padėjėja
„Europos žmogaus teisių fondas laimėjo 9 bylas dėl Lietuvos piliečių vardų bei pavardžių rašymo originalo kalba. Šiuo metu fondas atstovauja Lietuvos piliečiams dar 23 bylose dėl asmenvardžių dokumentuose.
Lietuvos piliečių, ištekėjusių už užsienio piliečių, vardų ir pavardžių rašymas – problema, palietusi tūkstančius žmonių. Civilinės metrikacijos biuro duomenimis, kas šešta Lietuvoje užregistruota šeima yra mišri.
Kas savaitę į mūsų fondą kreipiasi po kelis žmones.
Jei turi skirtingą pavardę nei sutuoktinis, net jei skiriasi tik viena raidė, keliaudamas su vaikais oro uostuose turi įrodinėti, kad yra šeima.
Likusi našlė Lietuvos pilietė užsienyje labai sunkiai gali įrodyti, kad buvo susituokusi ir turi teisę paveldėti vyro turtą. Be to, tai žeidžia asmens orumą ir savo tapatybės supratimą.“
