Tačiau net didžiausias optimistas negalėtų patikėti, kad, tarkime, rinkimų į naują Seimą laimėtojai konservatoriai jau yra tvirtai apsisprendę vogti mažiau nei jų didžiausi politiniai oponentai. Apie tai nieko nepranešė pasaulio naujienų agentūros, nesigirdėjo jokių gandų žmonių masėse, neprasisunkė nė menkiausia užuomina iš konservatorių artimųjų rato.
Ką jau kalbėti apie R.Karbauskio valstiečius, kurie apskritai yra katė maiše.
Žinoma, čia į žodžius „vogs“ ar „nevogs“ kiekvieną kartą gali būti įdedama truputėlį skirtinga prasmė, tačiau žmones gluminančiu nesąžiningumu, korupcijos skandalais, nesutramdomais apetitais ant slidaus valdžios parketo konservatoriai yra pagarsėję ne mažiau nei jų kolegos iš kitų partijų.
Veikiau yra net priešingai, konservatorių apsivogimų istorijos į atmintį įsirėžia daug stipriau nei kokio nelaimėlio iš nekilmingųjų veislės paslydimai, nes nėra didesnio papiktinimo už tokią begėdystę, kai žmogysta nesąžiningai pelnosi prisidengdama lozungais apie tautą, valstybės interesus ir nepriklausomybės idealus. Iš tiesų, konservatoriai mėgsta lozungus ne mažiau nei buvęs liberalų vedlys E.Masiulis, tačiau, kaip jau buvo užsiminta, dar neteko girdėti apie jų duotus askezės pažadus tenkintis viskuo mažiau.
Kaip jau rašiau praeitą kartą, balsavau šįkart Seimo rinkimuose būtent už socialdemokratus labai ypatingu, netradiciniu būdu, taigi dabar, sulaukęs rinkimų rezultatų, tiesiog privalėčiau pajusti kažką panašaus į pralaimėjimo kartėlį, ar ne? Tačiau patikinsiu, kad dėl to neraudojau pasislėpęs po antklode ir toliau nesiruošiu graudintis. Dar daugiau, – dabar iš atminties purptelėjo mįslingojo poeto J.K. Herderlino strofos nuotrupa:
Bet kur pavojus, ten
atsiranda ir tai, kas gelbsti.
Šiuos daugiaprasmius poeto žodžius, kuriuos taip mėgo ir M.Heideggeris, kiekvienas iš mūsų turi teisę suprasti savaip, tačiau pats būčiau linkęs perimti kaip nuorodą, kad mes, Lietuvos piliečiai, niekur kitur jau nesidėsime, o tiesiog privalome visus savo pralaimėjimus paversti pergalėmis, užklupusias bėdas – sėkmės istorijomis. Kitaip neapsimokėjo net gimti lietuviu.
Be kitų dalykų analitinius Lietuvos protus baugina R.Karbauskio pažadas suformuoti vyriausybę ne iš politikų, bet iš savo srities specialistų, pavesti reikalų tvarkymą vadinamųjų profesionalų vyriausybei. Žinia, labai panašiai tvarkėsi totalitaristinės visuomenės, kur politinė galia buvo sutelkta vienos partijos ar klikos rankose, atimant politinio subjekto teises iš tautos, svarbiausiu žmonių politinio lojalumo bruožu laikant nepolitikavimą.
Tačiau, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, toks R.Karbauskio pažadas yra tik taktinis rinkimų lozungas, siekiant po savo andai dar nežymios partijos vėliavą sutelkti žinomas asmenybes, kurias vienaip ar kitaip atstūmė pagrindinės Lietuvos partijos, lojalumą įtakingiems partijos kretinams vertinančios labiau už kompetenciją ir profesionalumą.
Galimas daiktas, R.Karbauskis pastebėjo, kad iš atstumtųjų bus galima suformuoti daugiau žadančią komandą nei leidžia padaryti tradiciškai nusususi partinė aplinka su pasilikusiais ten nykumos čempionais.
Tarkime, R.Karbauskis pasinaudoja situacijoje, kad kur ne kur, o politinėse Lietuvos partijose niekas nemėgsta protingesnių už save. Taigi, galimas daiktas, R.Karbauskis nėra toks kvailas kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, nes, regis, nesibaimina protingesnių už save bendražygių.
Nedrįsčiau tvirtinti, kad pažadas apie profesionalų vyriausybę padėjo išaukštinti profesionalumo dorybę ir toliau lems aukštesnį profesionalo statusą visuomenėje, tačiau, kaip matėme, tokiu būdu R. Karbauskis užkėlė neįtakingą, kišeninę savo partiją į politikos aukštumas.
Kita vertus, nepraleisiu progos nepastebėjęs, kad toks pažadas apie profesionalų vyriausybę baisiai tvirkina vaizduotę, nevalingai verčia prisiminti, kad sovietinės Lietuvos švietimo ministru ilgą laiką buvo charizmatiškasis klasikinės filologijos profesorius, didelis eruditas H.Zabulis, o išsilaisvinusioje Lietuvoje – vienus prajuokinusi, kitus pravirkdžiusi A.Pitrėniene, kadencijos pabaigoje savo nosį pasibalnojusi inteligentiškais akiniais, bet nosines ir toliau kabinusi ne ten, kur reikia, tarsi būtų neprimatanti kaip akla višta.
Tačiau neužmirškime, kad simpatiškojo su aukšta žilų plaukų ševeliūra H.Zabulio veidas buvo žiaurios okupacinės valdžios kaukė, o A.Pitrėnienės fenomenas yra tokio demokratinės valdžios tampraus priartėjimo prie žmogaus karikatūra, kai gali pasirodyti, kad ministras nedaug skiriasi nuo daržo kaliausės už lango.
Be to, pats H.Zabulis lotynišką posakį quod licet Jovi, non licet bovi versdavo taip: kas leidžiama Zabuliui, neleidžiama buliui.
Tačiau net ne tai yra svarbiausia. Kiti R.Karbauskio pasiūlymai yra dar įdomesni visokeriopa to žodžio reikšme. Štai būčiau linkęs žiūrėti pro pirštus į užmanymą įvesti valstybinį alkoholio pardavimo monopolį ir kitus nusišnekėjimus, jeigu galėčiau patikėti, kad R.Karbauskis ne juokais yra pasiryžęs atsižegnoti nuo vadinamojo krepšelio principo tiek universitetiniame sektoriuje, tiek bendrojo lavinimo mokyklos veikloje. Kalbame apie galimą perversmą šalies raidoje, visos Lietuvos apsivertimą.
Jeigu R.Karbauskiui and Co pavyktų tai padaryti, mūsų laivas ilgai plaukęs aukštyn dugnu atsiverstų į teisingą padėtį, leidžiančią toliau judėti pagal įprastą daiktų prigimtį ir navigacijos taisykles.
Kas tinka vienu atveju, visiškai netinka kitu. Nesugebėjimą to pastebėti I.Kantas vadino sprendimo galios trūkumu. Dar domu tai, kad garsusis vokiečių filosofas kvailumą, žmogaus bukumą apibrėžė ne kaip proto ar intelekto deficitą, bet būtent kaip sprendimo galios trūkumą.
Panašiai kaip pasakos siužete kvailiu yra vadinamas personažas, įsidėmėjęs motinos pamokymą, kad sutikus kelyje laidotuvių procesiją būtina pareikšti žmonėms užuojautą, bet neatpažinęs atvejo ir pritaikęs tokį pamokymą vestuvių procesijos dalyviams, o dėl to, kaip byloja pasakos pabaiga, skaudžiai gavęs į kuprą.
Tačiau ir mes elgiamės labai panašiai, kai, tarkime, didesniu ar mažesniu laipsniu pasiteisinusią Jungtinėje Karalystėje mokyklos finansavimo sistemą mechaniškai perkeliame į Lietuvą, neįvertinę tos aplinkybės, kad pirmuoju atveju kalbama apie šalį, kuri pampsta nuo atvykėlių, o mūsų atveju švietimo finansavimas „pagal krepšelį“ emigracijos procesus, žmonių nuvarymą nuo Lietuvos paskatina geometrine progresija.
Toks finansavimo pasirinkimas naikina Lietuvos provincija su didėjančiu pagreičiu. Žinia, Lietuva kažkada išgyveno be Vilniaus ir Klaipėdos, tačiau be provincijos neturėjo galimybės anksčiau ir neturės jokių šansų ateityje išlikti.
Į šį klausimą dėl mokyklos finansavimo būdo pasirinkimo galima atsakyti labai paprastai, apibrėžus savo prioritetus. Nebijant pompastikos gaidelių, vis tik paklauskime, kas mums svarbiau – tautos išlikimas ar galbūt visi turėtume pasiryžti sudėti dideles aukas dėl to, kad keli mūsų tautiečiai galėtų puikuotis turtingiausiųjų pasaulio ir Europos žmonių sąraše?
Liberalų įvestas studijų ir bendrojo lavinimo finansavimas „pagal krepšelį“ buvo sumanytas siekiant sumažinti Švietimo Lietuvoje kaštus. Liberalai veikė pagal savo prigimtį, mūru stodami už mokesčių verslui mažinimą ir siekį atpiginti viešąsias paslaugas. Tačiau jau pradeda aiškėti, kad už pigų švietimą gali tekti sumokėti pernelyg didelę kainą.
Taigi A.Pitrėnienė dar nėra pats blogiausias variantas. Jeigu pastaroji nesiliovė visą laiką juokinti, vaikščiojome tada pametę pilvus, tai pagalvojus, kad į švietimo ir mokslo ministro postą po rinkimų gali grįžti „krepšininkas“ G.Steponavičius – nupurto.
