Treji metai – tiek laiko triatlono treneriui 58-erių panevėžiečiui V.Urbonui prireikė, kad nusikratytų Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) jam užkrautos įtarimų naštos.
Šią savaitę Aukščiausiasis teismas galutinai išteisino Geležiniu Žmogumi vadinamą panevėžietį, kuris buvo kaltinamas apgaulinga apskaita ir Panevėžio triatlono klubui skirtų 5000 litų pasisavinimu, nes jie nebuvo įtraukti į buhalterinę klubo apskaitą.
Tokia suma vienas Panevėžio verslininkas buvo parėmęs V.Urbono treniruojamus sportininkus ir jo paties plaukimą per Pietų Amerikos kalnuose esantį Titikakos ežerą.
– Kaip jaučiatės išgirdęs, kad Aukščiausiasis teismas priėmė neskundžiamą išteisinamąjį sprendimą?
– Savijauta tokia kaip po sunkių triatlono varžybų.
Jaučiuosi dirbęs labai daug ir sunkiai, o dabar neturiu jėgų nei džiaugtis, nei liūdėti. Be emocijų. Aišku, džiaugsmo širdyje yra, nes ir pats visada žinojau, kad esu nekaltas. Smagu, jog mano kaltintojams pagaliau pasakyta, kad jie neturėjo jokio pagrindo tiek metų kažką kurpti ir persekioti mane.
– Kada prasidėjo ši istorija?
– 2009 metais, kai laksčiau, rinkau pinigus triatlono klubui.
Gavau jų ir iš vieno verslininko, bet dokumentus žadėjome sutvarkyti vėliau. Pavasarį jis man paskambino ir pasakė, kad naudočiausi tais pinigais, plaukčiau. Taip ir padariau.
Klubas nėra biudžetinė įstaiga, aš kartą per metus darau ataskaitą.
Neįtraukiau tų pinigų, tačiau dabar teismas konstatavo, kad tai buvo ne melaginga apskaita, o buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimas.
Už tai žmogus gali būti nubaustas administracine tvarka nedidele bauda.
Tą pažeidimą padariau 2009 metais, bet ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2013 metais, o įtarimai man pareikšti dar vėliau – 2014 metais.
Peršasi išvada, kad STT surenka duomenis, sudeda į lentynėles, o paskui kada nori, tada ištraukia.
Neįsivaizduoju, kaip teisinėje sistemoje galima laukti ketverius metus.
Kaip būtų, jeigu kas nors nužudytų žmogų, o specialiosios tarnybos tai žinotų, bet nieko nedarytų? Pasidėtų tą informaciją ir lauktų tinkamo momento.
– Kodėl, jūsų nuomone, tinkamas momentas atėjo 2013 metais?
– Nežinau. Tuo metu aš ką tik buvau išėjęs iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų. Gal kam nors tai nepatiko.
– Kokias išvadas iš viso to, kas jums atsitiko, padarėte?
– Supratau, kad specialiosiose tarnybose – STT, gal ir kitose – yra netvarka.
Įsivaizduokite, miegu savo namuose, o paryčiais, apie 5 valandą, įgriūva STT agentai, kaišo savo pažymėjimus, pradeda daryti kratą, viską išverčia.
Paskui atlieka vadinamuosius poėmius.
Labiausiai sukrėtė tai, kad jie paėmė mano vestuvinį žiedą.
Žinote kam? Tam, kad jeigu man reikės mokėti kokią nors baudą, o aš neturėsiu pinigų, tas žiedas turėtų būti parduotas.
Mes su žmona susituokę ir tais žiedais pasikeitę jau trisdešimt metų.
Štai koks tarnybos požiūris į šventus dalykus.
Vėliau aš tą žiedą vis dėlto atgavau. Bet jį paėmė iš mano namų, o pasiimti aš turėjau pats važiuoti į Vilnių.
Ši ataka priminė KGB pareigūnus, kurie anais laikais tardė mane už antisovietines kalbas ir dainas.
Tuomet jie buvo įsikūrę R.Čarno gatvėje.
Dabar ta pati gatvė pavadinta Vasario 16-osios vardu, o tame pačiame name yra STT Panevėžio skyriaus biuras. Sovietiniai KGB darbuotojai elgėsi šiurkščiai, o STT agentai – rafinuotai.
– Kas pasikeitė jūsų gyvenime po to, kai tapote įtariamuoju, o vėliau – kaltinamuoju ir teisiamuoju?
– Viena, tai griuvo mano planai. Rengiausi perplaukti Nepale – 5 kilometrų aukštyje – esantį ežerą.
Bet plaukti tokiomis sudėtingomis sąlygomis, kai ežero vandens temperatūra tesiekia 1 laipsnį šilumos, neužtenka vien fizinio pasirengimo.
Svarbiausia yra tavo psichologinė stiprybė, mąstymas, nusiteikimas.
O po STT vizito jutau, kad mintys man nepadės įveikti ežero.
Antra, atsirado daugiau įtampos tarp manęs ir treniruojamų auklėtinių.
Anksčiau mokėdavau tuos vaikus sudominti, uždegti, bet kai man pačiam buvo blogai, tapau ir jiems mažiau pakantus, piktas.
Vaikai stebėdavosi ir klausdavo: „Treneri, kas jums atsitiko? Jūs labai pasikeitėte.“
Ką galėjau jiems atsakyti?
Trečia – sušlubavo mano sveikata. Iki šiol lankausi pas gydytojus ir geriu antidepresantus.
Aš vis dar pabundu naktimis ir bandau atsakyti sau į klausimą, kodėl man taip atsitiko. Už ką?
– Ar per tą teismų laiką daug praradote draugų?
Besibylinėjančio žmogaus mintys sukasi apie teismus, o aplinkiniai kartais nuo tokių dažnai išsakomų minčių pavargsta.
– Nepraradau nė vieno draugo. Visi mane palaikė, guodė: „Nusiramink, turi gyventi toliau.“
Tiesa, prieš bylą dažnai būdavau kviečiamas į įvairiausius renginius. Tačiau po to, kai STT išplatino pranešimą apie man pareikštus įtarimus, kvietimų iškart nebeliko.
Kaip tik prieš tai buvau pakviestas į „Cido“ arenoje vyksiančią miesto šventę. Jos rengėjai man skambino, kvietė.
Tačiau po STT apsilankymo atsiuntė atsiprašymą, kad manęs ten nebereikia.
– Ar tai jus labai skaudino?
– Būdavo apmaudu. Slėgė nuoskauda.
Viduje vis sukosi mintys, kad esu nemažai padaręs garsindamas Lietuvos vardą pasaulyje, o Lietuva štai kaip su manimi pasielgė.
Bet paskui ėmiau galvoti, kad Lietuva – tai jos gamta, žmonės. Pagaliau gal ir toje pačioje STT yra normalių žmonių.
Todėl ar aš turiu teisę pykti ant tos žmonių Lietuvos?
– Ką šiuo metu veikiate, ką planuojate?
– Dirbu Raimundo Sargūno sporto gimnazijoje, Panevėžio triatlono klube treniruoju vaikus. Per tą laiką du mano auklėtiniai tapo Europos čempionais.
Dar viena 15-metė mano auklėtinė teikia daug vilčių. Tikiuosi, kad ji galėtų patekti į 2020 metais Tokijuje vyksiančias olimpines žaidynes.
Planuoju, kad kitąmet tikrai būsiu pasirengęs ir galėsiu perplaukti Nepale esantį ežerą.
– Esate žinomas žmogus ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Per gyvenimą savo ištverme spėjote ne kartą nustebinti pasaulį.
Kai dėl perkrovų sušlubavo sveikata, buvote atsidūręs ant gyvenimo ir mirties ribos.
Kokie išbandymai jums buvo sunkiausi?
– Vienareikšmiškai – tie, kuriuos man surengė STT agentai ir kuriuos dabar jaučiuosi įveikęs.
Patikėkite – kur kas lengviau įveikti dešimtgubą ultratriatloną, kaip tai padariau Meksikoje, lengviau perplaukti Baikalo ežerą, kai jo vandens temperatūra siekia vos 4 laipsnius, nugalėti ligas, negu atlaikyti tokią įtarimų naštą. Ypač kai esi nekaltas.
Kartą jau buvau teisiamas. Tuomet išgėręs porą bokalų alaus vežiau savo giminaitę automobiliu.
Norėjau pasimaivyti ir padariau avariją. Jai lūžo ranka.
Tuomet pripažinau savo kaltę, atsiprašiau ir nuo pelnytos bausmės niekur nebėgau.
Šį kartą viskas kitaip, buvau teisiamas už nepadarytą nusikaltimą. Todėl buvo taip sunku.
