Prieš ketverius metus Kuršių nerijos gyventojai nustėrę stebėjo šiurpų vaizdą: buldozeriai šlavė nuo žemės šalia Juodkrantės uosto iškilusį naują restoraną – gyventojų ir kurorto lankytojų pamėgtą poilsio vietą.
Pastatas nugriautas kaip neteisėtas statinys, neva darkęs Kuršių nerijos kraštovaizdį, neatitinkantis kultūros paveldo, žvejų gyvenvietei būdingos architektūros vertybių, nors Juodkrantė ir anksčiau, ir dabar – jau ne etnografinis kaimas, o Europoje žinomas kurortas.
Iš restorano virto griuvėsių krūva. Ją išvydę kai kurie Neringos gyventojai sukinėjo prie smilkinio pridėtą pirštą: keistas Lietuvos valdžios užmojis – leisti statyti namus, o po to įsakyti juos nugriauti.
Aktyvi namų Kuršių nerijoje griovimo šalininkė, dažnai čia viešinti buvusi VSTT vadovė Rūta Baškytė tik stebėjo, kaip jos akivaizdoje kilo „nelegalūs“ statiniai. Gamtos sargai puolė į mūšį, kai į tuos statinius įsikėlė žmonės.
Parko sargai užkūrė pirtį
Iš tikrųjų žuvų restorano ir kitų griautinų statinių Kuršių nerijoje nelegalumas – valdininkų sugalvota sąvoka, kurie jie dabar žongliruoja stengdamiesi nuslėpti savo atsakomybę ir klaidas, jeigu tokių buvo.
Visų, pasak aplinkosaugininkų, griautinų pastatų detalieji planai, projektai, kitokie dokumentai buvo suderinti su Neringos savivaldybe, visomis valstybės kontrolės institucijomis, gauti statybų leidimai.
Nušlavus restoraną pareikalauta griauti dar du šalia esančius namus, esą irgi neatitinkančius Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) užstatymo struktūros, tradicijų, autentikos, mažinančius saugotinos vietovės patrauklumą ir panašiai.
Pirtį užkūrė buvusi KNNP parko vadovė Aurelija Stancikienė, vėliau tapusi Seimo nare. Ji tuomečiam generaliniam prokurorui Algimantui Valantinui nurodė įvertinti „nelegalias statybas“ Juodkrantėje.
Prokurorai, įžvelgę „viešojo intereso pažeidimą“, pateikė civilinį ieškinį. Teismo sprendimu Juodkrantėje ne tiktai žuvų restoranas, bet ir du nauji namai turėjo virsti griuvėsių krūva.
Pirko ne namą, o katę maiše
„Mes ir kitos šeimos gyvename daug metų kaip ant adatų“, – guodėsi Eglė Kazlauskienė, prieš dešimtmetį į savo naują būstą Juodkrantėje investavusi iš banko paimtą nemenką paskolą.
Namus šalia restorano pastačiusi bendrovė Verslo investicijų projektų centras (VIPC) bankrutavo, todėl visiškai neaišku, kas atlygins pinigus už namus sumokėjusių, bet jų teisėtai neįsigijusių žmonių nuostolius.
VIPC bankroto administratoriai siekia Juodkrantės namų gyventojus kuo greičiau iškraustyti lauk, bet Klaipėdos apylinkės teismas kirto per nagus – teks laukti, kol baigsis visi teisminiai ginčai.
Nugriauto restorano savininkai savo ruožtu kreipėsi į teismą, teigdami, jog nušlavus valdininkų palaimintą pastatą, pažeisti jų interesai.
Visus savo nuostolius VIPC įvertino 1 mln. 150 tūkst. eurų.
Lietuvos administracinis teismas (LAT) nusprendė, kad dėl valdininkų aplaidumo VIPC patirtą milijoninę žalą privalo atlyginti Neringos savivaldybė.
Pastatė paminklą idiotizmui
LAT sprendimo sujaudinta Neringos valdžia puolė verkšlenti neturinti tiek pinigų – esą teismai kurortą nuvarys į bankrotą.
„Statybas laimino ir kitos valstybės institucijos, kodėl visa kaltė verčiama tik mums?“ – piktinosi Neringos meras Darius Jasaitis.
Dviejų Juodkrantės namų gyventojai taip pat nieko nesupranta – jie laukia, kada gaus pinigus už griaunamus namus, bet jų niekas negrąžina.
Pinigų negauna ir VIPC savininkai. O jeigu ir gautų, Juodkrantės namų pirkėjai iš to kažin ar ką nors išpeštų – bankroto administratoriai gautas lėšas pervestų ne jiems, o kitiems pirmaeiliams kreditoriams.
Teisybės nesurandantys nugriauto žuvų restorano ir gyvenamųjų namų savininkai Juodkrantės krantinėje iš betono nuolaužų pastatė klaikų paminklą valdininkų cinizmui ir idiotizmui.
Biurokratų kova su savimi
Vilnietė E.Kazlauskienė prakeikė tą dieną, kai viešėdama Juodkrantėje susižavėjo ne tik tenykšte gamta, bet ir siūlomu nekilnojamuoju turtu.
Tada ji dar nežinojo, kad čia įsigijusi būstą gali likti be namų ir be pinigų.
Sužinojus, kad valdininkai reikalauja visus „nelegalių statybų“ Kuršių nerijoje teisės aktus ir sandorius pripažinti „niekiniais“ ir panaikinti jų teisinę registraciją, moterį ir jos šeimos narius ištiko šokas.
Teismuose E.Kazlauskienė jautėsi tarsi realybės šou: „Viskas man atrodė kaip sapne, kai tie patys valdininkai, anksčiau pasirašinėję statybų leidimus, kalbėjo apie pažeidimus ir reikalavo naikinti, ką sukurpė.
Tą patį kalbėjo ir meras D.Jasaitis: „Negi valstybė tokia turtinga, kad skirtų lėšų jau sukurtam turtui naikinti nesurasdama kitokių protingų sprendimų? Sveiko proto žmonės patys su savimi nekovoja.“
Nugriaus, o paskui atstatys
Kuršių nerijoje griautinais pripažinta apie dešimt „nelegalių namų“. D.Jasaičio skaičiavimais, už juos visus teisėtiems savininkams iš mokesčių mokėtojų kišenės reikėtų pakloti apie šešis milijonus eurų.
Kai kurie variantai tiesiog absurdiški. Pavyzdžiui, Nidoje esantį populiarų restoraną „Seklyčia“ tektų nugriauti, o paskui atstatyti pagal senąjį projektą. Restoranas rekonstruotas gavus visus valdžios leidimus.
Griautinų statinių Nidoje ir Juodkrantėje savininkai – tarp kurių yra ir Vokietijos piliečių – svarsto galimybę dėl jiems sunkiai suvokiamų sprendimų bylinėtis su valstybe Europos žmogaus teisme Strasbūre.
„Kai visi šaukštai po pietų, biurokratai staiga atsibudo – dangstosi valstybės vardu, išsisukinėja nuo atsakomybės. Varo žmones iš savo namų – taip jie tyčiojasi iš mūsų“, – nuoskaudas liejo E.Kazlauskienė.
Žala gamtai – muilo burbulas
Puolusius į neviltį namų savininkus pažvalino Seimo Aplinkos apsaugos komitetas, pareiškęs, kad vadinamieji neteisėti statiniai iš tikrųjų žalos Neringai nedaro, o juos griauti liepta vykdant kvailas užgaidas.
Šiemet sėdę prie derybų stalo valdininkai, tarp kurių buvo ir sumaištį dėl „nelegalių statybų“ Neringoje sukėlusių aplinkosaugininkų, aptarė galimybes negriauti Juodkrantės namų – užtektų pakeisti jų išvaizdą.
Taikos sutartys, pagal kurias pakoreguoti statiniai galėtų stovėti, derinami nuo pavasario, tačiau vežimas iš vietos nepajudėjo.
„Mūsų siūlymai rasti galimybę išsaugoti statinius galioja, bet dėl kai kurių institucijų principinių nuostatų, nenoro derinti procesas šlubuoja“, – aiškino VSTT direktorius Albertas Stanislovaitis.
