Visų pirma privalau pasiaiškinti dėl to, kodėl nebalsavau už didžiausius socialdemokratų konkurentus.
Kodėl nebalsavau už partijas, kurių vairą savo rankose tvirtai laiko jauni, energingi, netelpantys savo kailyje, dar valdžios neišlepinti žmones? Gal jau vien dėl to nusipelnau retrogrado vardo?
Tačiau liežuvis nevirsta pažangos procesu pavadinti tokią politinės sistemos mutacijos kryptį, kai partijos tampa paveldima tėvonija arba, kitas atvejis, privataus agroverslo filialu su samdomais specialistais, kai labai realiu valdžios pretendentu tampa toks kovotoja už atsinaujinimą, kuris pats aukštai iškėlęs neša dinastinio nepotizmo vėliavą, o, iš kitos pusės, žaliuoju apsiskelbia didžiausias nuodų žemės ūkyje importuotojas, vėžio platintojas.
Pastarasis prisistato dar ir kaip pirmapradės Lietuvos, siekiančios pagoniškąsias ištakas, puoselėtojas, tačiau savo šeimą, žmoną ir sūnus, jau dvidešimt metų laiko ištrėmęs už Lietuvos ribų, galima daiktas, dėl to, kad apnuodytos glifosatais tėvynės dirvožemyje labai lengva pasigauti vėžį. Kas ne kas, o pastarasis žino tikrą dalykų padėtį.
Taigi, kaip sakoma, reikėjo balsuoti už bet ką, tik ne už tą vaikiną.
Jeigu grįšime prie energingojo anūko temos, tai reikia pastebėti, kad Lietuva neturi tokių resursų kaip JAV, kur prezidentu gali tapti sūnus, žmona ir pan. Lietuvai kiekvieną dieną reikia įrodinėti savo moralinį pranašumą prieš imperija, todėl dinastijos recidyvas čia yra pernelyg didelė našta arba tiesiog kvailystė.
Nereikia baigti didelių mokslų arba būti patriotiškiausios partijos veteranu, siekiant tai suprasti, užtenka būti normalių refleksų žmogumi, kuriam rūpi Lietuvos ateitis. Žinoma, anūkas turi ilgiausią rodomąjį pirštą Lietuvoje, praverčiantį baksnojant į oponentus, tačiau pagal kitus parametrus yra visiškas Trumpas.
Socialinė atskirtis socialdemokratų valdymo metais nesumažėjo, o tik išaugo. Galop šis faktas iliustruoja ne tik socialdemokratinės minties bankrotą Lietuvoje, bet yra didžiausias galvos skausmas visiems, kuriems, kaip jau buvo sakyta, rūpi Lietuvos ateitis, apskritai galimybė turėti kažką panašaus į ateitį.
Jau daugelį metų bandau įtikinti žmones su tautiškumo sentimentu, kad dabar tautos likimas sprendžiasi ne tiek sutartinių išsaugojimo plotmėje ar tiražuojant ideologinius tautininkų užkeikimus, kiek socialinio balanso sferoje, siekiant užtikrinti didesnį socialinį saugumą dirbantiesiems, garantuojant žmonėms bent pragyvenimo minimumą tėvynėje. Kaip atrodo, vienas ar kitas jau ir tarp tautos idėjos puoselėtojų po daugybės metų (nepraėjo ir šimtmetis) pradeda atsimerkti.
Sakyti, kad verslas Lietuvoje kartais būna socialiai neatsakingu, reiškia nieko nepasakyti. Čia jau yra pretekstas kalbėti apie asocialaus verslo užgimimo apraiškas, kai ir valstybė palaikanti tokias verslo aspiracijas tampa iš dalies asocialiu dariniu.
Gobšumas Lietuvoje yra tokia stichinė nelaimė, kuri kitaip nei žemės drebėjimai ar ugnikalnių įsiveržimas, niekaip nepraeina. Tai galiausiai yra kraupaus necivilizuotumo problema. Taigi A. Butkevičiaus figūra užmina mįslę ne tik apie revizionizmo, nutolimo nuo socialdemokratinių vertybių atvejį, bet yra labiau komplikuotos nesugebėjimo civilizuotis problemos iliustracija.
Jeigu ir investicijas mūsų padangėje, tarpininkaujant naujam Darbo kodeksu, bus bandoma pritraukti eksponuojant visų pirma savo necivilizuotumą ir žmonių socialinių teisių apribojimą, tai reiškia, kad tokių investicijų pagausėjimas tik dar labiau įtvirtins skurdą ir civilizacinį atsilikimą.
Nėra kur dėti iš gėdos akių, kad balsavau už partiją, kurios pirmininkas andai mokytojus, siekiančius apginti savo teises, pavadino Kremliaus agentais. Kaip atrodo, didžiausia bėda yra tai, kad premjeras taip ir nesugebėjo suprati, kad tikrasis šalies elitas yra būtent Lietuvos mokytojai, kovojantys už savo teises ir mokyklos gyvybingumą, o ne politikos klounai, kurių visą plejadą išugdė taip pat ir socialdemokratų partija.
Tačiau nėra taip blogai kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio, nes A.Butkevičius yra iškilmingai pasižadėjęs pasitraukti iš partijos pirmininko posto tuo atveju, jeigu socialdemokratų partija šių metų Seimo rinkimuose laimėtų mažiau mandatų nei turėjo praeitą kadenciją. Taigi nuoširdžiai linkiu socialdemokratams gauti vienu mandatu mažiau ir tikiuosi, kad mano balsas nesugadins viso reikalo!
Kaip jau galėjote suprasti, aš reitingavau socialdemokratų sąrašą balsavimo metu, pirmu numeriu įrašydamas L.Linkevičių ( partijos sąraše puikavosi 34-oje pozicijoje), antruoju A.Sysą, trečiuoju – G.Kirkilą ir t. t., nepaminėdamas tarp pasirinktųjų A. Butkevičiaus. Baisu, ar ne?
Net jeigu ir neturiu didelių iliuzijų dėl to, kad kada nors Lietuvos socialdemokratų partija taps socialdemokratinės minties citadele, žinau, jog šįkart balsuoti už socialdemokratus buvo verta vien dėl L.Linkevičiaus. Bijau, kad iš tiesų kitos partijos negalės pasiūlyti lygiavertės pamainos L.Linkevičiui užsienio reikalų ministro poste.
Šia pavardę išskiriu ir akcentuoju ne tik prisimindamas principingą ministro laikyseną anksčiau, bet ir žiūrėdamas į ateitį. Kaip atrodo, tik L.Linkevičius visoje Europoje yra pajėgus pagal stotą ir protą aukščiausiuose Europos Sąjungos (ES) forumuose iškelti klausimą dėl šrioderizmo mirtino užkrato pavojaus europiečių vienybei, pradėti principingą pokalbį šia tema.
Galbūt tokios problemos įtraukimas į dienotvarkę galėtų būti mūsų išankstinė sąlyga prisiimant įsipareigojimus apgyvendinti pabėgėlius ar dar kitaip pasiryžus dalintis bendra našta.
Tikrai patikėti ES vienybės vertybėmis bus galima tik tada, kai, apibrėžus šrioderizmą kaip mirtiną ligą, užsitikrinsime garantijas, kad V.Putinas per savo statytinius anksčiau ar vėliau neprimes ES valstybėms sau palankių žaidimo taisyklių. Kitu atveju „Brexit“ pasirinkimas atrodytų labai padori išeitis dar ir dėl to, kad, kur ne kur, bet Jungtinėje Karalystėje (JK) nėra net mažiausios galimybės sudygti tokiems nuodingiems pasėliams kaip šrioderizmas.
Nesunku įsivaizduoti, kad į A.Merkel vietą po kitų rinkimų – neduokdie – stojus dabartiniam Vokietijos užsienio reikalų ministrui, prisiekusiam šrioderistui F.W.Steinmeieriui, rusams tikriausiai būtume atiduoti su visomis savo pleiskanomis ir istorijos skauduliais.
Kiltų klausimas – kam tada išvis reikėjo taip kankintis?
