Turine dalyvavome knygų mugės renginiuose, paskui aplankėme Nacionalinį kino muziejų. Jis įrengtas buvusioje sinagogoje, ten toks liftas, stiklinė dėžutė, kuri tiesiai nuo grindų iš patalpos vidurio kyla kupolo link ir galiausiai išlenda ant stogo.
Retai prisimenu, ką žmonės man sako. Išlieka nuotaika, įtaka, poveikis, bet negaliu pažodžiui cituoti. Regis, vakare išgėriau vyno viena taure daugiau, nei derėtų, ir kilti tokioje stiklo dėžėje buvo ne pats maloniausias jausmas. Sakau Leonidui: neįsižeisk, jeigu ant tavęs truputį atpilsiu. Žmonių lifte daug, stovime beveik susispaudę. Jis šypsosi, sako: įsivaizduosiu, kad mes kine.
Dievaži, negaliu tvirtinti, kad sakė būtent tai, bet Leonidas, kokį susikūriau savo vaizduotėje, galėtų taip pasakyti. Jis mėgo kiną. Mėgo kultūrą, literatūrą, Italiją. Mėgo – netgi netikslus žodis. Mėgavosi kultūra, gyveno kultūroje. Ir dabar viskas kaip kine: simboliška, kad mirė keliaudamas, tai puiki mirtis, infarktas oro uoste, filosofo vertas nuotykis.
Paskui ir vėl Italija, taip, susitikome Mantujoje ir, laukdami literatūros renginio, vaikštinėjome po senamiestį, kalbėjomės: apie W.Shakespeare’ą, apie dailę, apie renesansą, nes maloningoje Italijoje visur renesansas, ir viskas ten muziejus, norėjome pamatyti, regis, A.Mantegnos darbus, bet kaip tik atsitiko remontas, nepavyko, taigi šlaistėmės po karščiu alsuojantį senamiestį, po spalvotais skėčiais gėrėme šaltą kavą, kalbėjomės apie Romeo, kuris buvo čia ištremtas iš Veronos, apie mano romaną „Tamsa ir partneriai“, kurį dėl žydšaudžių temos labai dviprasmiškai sutiko Lietuvos visuomenė, apie Don Kichotą – Leonido nuomone, tai buvo pirmasis disidentas, žmogus, gyvenęs ne savo epochoje, norėjęs ją pakeisti. Į tokį personažą ir pats Leonidas panašus – visada šiek tiek kitur ir kitoks, šiek tiek ne savo epochoje. Beje, ir jo žydiškumas buvo pranokęs etninį ribotumą, labiau ideologinis, t.y. sąmoningas pasirinkimas būti su mažuma.
Tai buvo vienintelis toks ilgas pasivaikščiojimas ir pokalbis su Leonidu, būtent po tų keleto valandų, praleistų su juo bevaikštinėjant po Mantujos senamiestį, supratau, kodėl su juo taip malonu bendrauti. Jis mokėjo klausytis. Išklausyti. Dabar, kai dažniausiai reikalaujame, kad tik mus kas nors išgirstų, tai reta dovana.
Gal gebėjimas būti dėmesingam pašnekovui ir darė tokį įspūdį, kūrė įdomaus, svarbaus, jaudinančio pokalbio atmosferą. Su juo buvo galima kalbėtis apie esminius egzistencijos dalykus ir nebijoti, kad įsipainiosi į banalybes. Kažkokiu būdu jo nepakando šiuolaikiniam skaitančiam ir rašančiam žmogui beveik neišvengiamai būdingas cinizmas: jokiu būdu rimtai ir atvirai nekalbėti apie svarbiausius mūsų egzistencijos dalykus.
Galbūt dėl jo erudicijos, fenomenalios atminties, dėl intelekto jausdavausi taip, kad kalbuosi iš esmės. Kad dialogas mane praturtina. Kad darausi geresnis, kad turiu įdomių minčių. Kad dialogas tarp žmonių apskritai įmanomas ir kad tai beveik vienintelė padoraus gyvenimo forma.
Bet dialogas prasideda nuo mokėjimo išklausyti. Anot W.Gombrowicziaus, vienatvėje niekas nėra asmenybė. Vadinasi, reikia pašnekovo, kuris padėtų tau tapti asmenybe. Leonidas kaip tik ir buvo toks pašnekovas. Padedantis tapti. Tokių žmonių labai nedaug. Ypač Lietuvoje. Kur tiek daug galvojama ir kalbama apie save.
Tiesa, pasigirti ir Leonidas mėgo. Iš pradžių mane šiek tiek erzino, bet vėliau supratau, kad tai JAV, tiesa, dabar jau ir Vakarų Europai, būdingos tendencijos įtaka – nelauk, kol pastebės tavo darbus, skelbk apie juos pats, kad jie būtų pastebėti. Turint galvoje, kad Leonidą labiau spausdino užsienyje negu Lietuvoje... Ne, tebūnie šis tekstas be pykčio.
Vis iškyla prieš akis keistas liftas Turino sinagogoje, pritaikytoje Kino muziejui, tik dabar Leonidas jau vienas kyla toje stiklinėje dėžutėje, vis aukštyn ir aukštyn, kol išnyksta juodoje kupolo skylėje, o kad nebūtų taip šiurpiai tylu ir nyku, kur nors tolumoje skamba jo mėgtos grupės „Led Zeppelin“ daina „Stairway to Heaven“.
