„Dabar turiu 12 eurų. Tikiuosi, kad jų pakaks iki spalio 10-osios – pensijų mokėjimo dienos. Valgau kruopas, žirnius, makaronus, bet ir šiuos produktus esu priversta griežtai taupyti.
Dažniau kaip kartą per parą negaliu sau leisti valgyti. Mėsos jau net ir kvapą esu pamiršusi“, – virpančiu iš skausmo balsu kalbėjo 52 metų kaunietė Rita Stadulienė, atvėrusi „Laikinajai sostinei“ savo namų duris.
Kentė skaudžius vyro smūgius
Senais baldais ir buitine technika apstatytas dviejų nedidelių kambarių butas Partizanų gatvėje – kuklus, bet tvarkingas. Didžiąją dalį daiktų nupirko R.Stadulienės sūnus Vytautas Stadulis, dar prieš užgesdamas po avarijos 2012 metais.
Tiesa, skalbimo mašina nebeveikia, o pro skylėtus langų rėmus košia vėjas – žiemą temperatūra siekia vos 15–16 laipsnių.
Tačiau valdininkų tai nejaudina – mojuodami įstatymų paragrafais, jie, regis, pamiršo, jog kalbama apie gyvą žmogų.
Į šį būstą R.Stadulienė su vyru Artūru Staduliu ir anyta Liucija Staduliene įsikėlė dar sovietmečio pabaigoje. Šeima neišsipirko buto – atkūrus nepriklausomybę, jis liko savivaldybės nuosavybe. Pardavėja dirbusi R.Stadulienė iš savo algos pirko maistą ir mokėjo mokesčius. Anot jos, taurelės nevengiantis stalius vyras pragerdavo atlyginimą, keldavo prieš ją ranką.
Vėliau moteris nepajėgė dirbti – ji susirgo cukralige, sunkiomis sąnarių, stuburo ligomis, ją nuolat kamuoja aukštas kraujospūdis, mažakraujystė, svaigsta galva, dėl sveikatos bėdų atsirado antsvoris.
R.Stadulienei buvo nustatytas vos 35 procentų darbingumas. Valstybė savo neįgaliai pilietei skyrė 100 eurų ir 80 centų šalpos pensiją.
Skolos už nuomą, šildymą, vandenį ir kitas komunalines paslaugas smarkiai augo – prieš 8 metus, kai anyta išvyko į Airiją, jos sudarė 8 tūkst. litų.
2012 metais R.Stadulienė liko viena – jos sūnus mirė, o A.Stadulis išvyko į Airiją, nes neapsikentusi sutuoktinio smurto kaunietė su juo išsiskyrė.
Šiuo metu R.Stadulienės įsiskolinimai siekia apie 5 tūkst. eurų. Didžiausią sumą, 2119 eurų, ji privalo sumokėti „Kauno energijai. Savivaldybei už nuomą moteris skolinga 1459 eurus, dar po 200–900 eurų – „Kauno vandenims“, „Švarai“, daugiabutį administruojančiai įmonei. Galutinai atsiskaityti pavyko tik su elektros tiekėjais.
Maistui nelieka nė cento
Kaunietė nepajėgia ilgiau vaikščioti ir stovėti – sudilę kelio sąnariai iškart primena apie ligą. Juos reikės keisti į dirbtinius – laukia ne viena sudėtinga operacija. R.Stadulienė nepajėgtų dirbti bent kiek sunkesnio fizinio darbo.
„Skęstu raštuose. Visos tarnybos mane ragina kuo greičiau sumokėti skolas, siunčia antstolius.
Bet kaip man tą padaryti? Daugiau nei 50 eurų per mėnesį skiriu vaistams“, – pasakojo R.Stadulienė, rodydama nemenką maišelį, pilnutėlį medikamentų. Jie vos telpa ir į stalčių.
Dabar kas mėnesį 26 eurus reikia pakloti už būsto nuomą. 2016 metų pradžioje nuomos mokestis kurį laiką sudarė net 92 eurus.
Kauno apylinkės teismas 2016 metų kovą įpareigojo R.Stadulienę su savivaldybe atsiskaityti per ketverius metus, skolą už nesumokėtus nuompinigius paskirstant dalimis. Taip per mėnesį prisideda dar 26 eurai.
Nieko nelieka nei maistui, nei drabužiams, nei kitiems būtiniems poreikiams. O kur dar mokesčiai kitoms tarnyboms.
Net ir didžiulės skolų kupros slegiama R.Stadulienė praėjusiais metais iš paskutiniųjų sukaupė 200 eurų ir atidavė dalį skolos už nuomą.
Vienas paskutiniųjų raštų – itin grėsmingas: savivaldybės įmonė „Kauno energija“ pareiškė, jog apribos jai galimybę naudotis karštu vandeniu, o atnaujins tiekimą tik po to, kai ji visiškai atsiskaitys. Valdininkams nesudrebėjo ranka rašyti tokį įspėjimą – jei jis būtų įvykdytas, sunkių ligų klupdoma moteris būtų priversta praustis šaltu vandeniu.
Sukrėtė valdžios požiūris
R.Stadulienę tarsi elektros srovė nupurtė Kauno savivaldybės Socialinių paslaugų centro socialinio darbo organizatorės Olgos Bakanovos išvados.
Anot O.Bakanovos, neatrodo, jog moteris gyvena labai vargingai, nes „turi naujos laidos televizorių, veislinį šunį“.
„Naujos laidos“ televizorių naudotų prekių parduotuvėje prieš 6 metus nupirko R.Stadulienės sūnus, dabar už jį vargu ar būtų galima gauti daugiau nei 50–100 eurų.
Iki tragiškos avarijos V.Stadulis remontuodavo butus ir kiek įmanydamas stengėsi remti neįgalią motiną, sumokėjo už šaldytuvą, dujinę viryklę ir kitą techniką, savivaldybės bute įstatė šarvuotas duris.
„Matydami, kaip mane vis labiau slegia vienatvė, pažįstami žmonės prieš gerą pusmetį dovanojo Jorkšyro terjerą.
Jei ne jis, būčiau visiškai įpuolusi į depresiją. Geriau pati nevalgysiu, bet šuniuku pasirūpinsiu.
Jei savivaldybės atstovams mano gyvenimas neatrodo vargingas, siūlau jiems nors porą mėnesių likti su 100 eurų kišenėje. Kur tik ėjau, visur mačiau abejingus valdininkų žvilgsnius“, – kartėlio neslėpė R.Stadulienė.
O.Bakanova aiškino nenorėjusi sumenkinti R.Stadulienės padėties sunkumo. Socialinė darbuotoja tik turėjusi omenyje, kad nuomininkės būstas yra tvarkingas, jame yra daiktų, reikalingų oriam asmens gyvenimui.
Tačiau būste pro skylėtus senus langus švilpauja vėjai – kai kurie jų net neužsidaro. R.Stadulienė juos mėgina užkimšti ne tik vata, bet ir rankšluosčiais, skudurais.
Brangina kiekvieną kąsnį
Pasiteiravus R.Stadulienės, kaip jai už 100 eurų pavyksta išgyventi, ką valgo, moteris liūdnai šyptelėjo: kartą per du mėnesius ji gauna „Maisto banko“ labdaros – makaronų, kruopų, aliejaus ir kitų produktų, kuriuos suskirsto mažomis porcijomis.
Tačiau net ir drastiškai taupant davinio pakanka kelioms savaitėms. Paskui ateina sunkesnis laikotarpis, kai reikia skaičiuoti jau ne kąsnius, o kiekvieną gramą maisto.
Kartkartėmis R.Stadulienę paremia gailestingi žmonės – pavyzdžiui, pažįstamas klebonas davė jai 55 eurus, mėsos gaminių.
Moteris mėgina parduoti namuose esančius indus, statutėles ir kitus įvairius daiktus. Gavusi kelis ar keliolika eurų, juos išleidžia maistui.
R.Stadulienė stebėjosi, kodėl Lietuvoje tokios mažos neįgaliųjų pensijos. Moteris sunkiai tvardosi matydama, kaip valstybės ir savivaldybių institucijose taškomi milijonai, kokio dydžio Seimo narių kanceliarinės išlaidos, kokias išeitines pašalpas gauna valdininkai ir politikai.
„Klausiau savivaldybės Socialinės paramos skyriuje, ar mano pensija tikrai tokia maža, gal ją skaičiuojant suklysta. Man atsakydavo – ne, klaidos nėra, taip nustatė parlamentas“, – piktinosi kaunietė.
Pagrasino išmesti į gatvę
Prieš kelias savaites paskambinusi į savivaldybės Būsto valdymo skyrių kaunietė vėl pasijuto lyg šaltu dušu perlieta. Jai buvo išrėžta, jog jei nemokės priteistos skolos už nuomą tris mėnesius iš eilės, atsidurs gatvėje.
Rugsėjis – jau trečias mėnuo, kai R.Stadulienė neturi iš ko mokėti šių įsiskolinimų.
Ligų kamuojamą moterį nukrečia šiurpas pagalvojus, kaip tektų gyventi atsidūrus gatvėje, ir dar šaltuoju metų laikotarpiu.
R.Stadulienę apėmė depresija. Niūrios mintys, slegianti nuotaika neapleidžia kiekvieną dieną – bendraudama su „Laikinosios sostinės“ žurnalistais ji negalėjo sulaikyti ašarų.
„Buvau susitikusi ir su Kauno meru Visvaldu Matijošaičiu. Jis pareiškė niekuo negalintis padėti – turiu sumokėti, ir viskas“, – prisiminė moteris.
Išvada: per didelės pajamos
R.Stadulienė kreipėsi į savivaldybę, prašydama skirti socialinę paramą, bet jos negavo. Nebuvo teisinio pagrindo – taip savo 2016 metų birželio 9 dienos rašte aiškino Kauno vicemeras Vasilijus Popovas.
Savivaldybė turi teisę atleisti žmones nuo nuomos mokesčio arba dar labiau jį sumažinti, bet R.Stadulienė, valdininkų skaičiavimu, 2015 metais gavo pernelyg daug pajamų – 1300 eurų. Anot V.Popovo, buvo viršytas valstybės remiamų pajamų dydis.
Tiesa, savivaldybės administracija šių metų birželį ir praėjusių metų spalį skyrė R.Stadulienei vienkartines 76 ir 40 eurų pašalpas. Tačiau, pasak skurstančios kaunietės, toks vietos valdžios indėlis sprendžiant neįgalios moters bėdas – akivaizdžiai per menkas, trūksta žmogiškos atjautos ir supratimo.
Su savo broliu, gyvenančiu Rusijoje, buvusiu sutuoktiniu, kitais anksčiau artimais žmonėmis R.Stadulienė ryšių nepalaiko, neturi artimųjų, kurie sunkią akimirką galėtų ištiesti jai pagalbos ranką.
Palaidojusi vienturtį sūnų moteris stengėsi nepalūžti
Sunkią ligonę slegia ne tik skurdas, bet ir artimiausio žmogaus netektis. Sūnus buvo didžiausias V.Stadulienės ramstis. Sulaukęs 20 metų, V.Stadulis pradėjo dirbti, įstojo į Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centrą, kuriame būtų įgijęs konditerio specialybę.
Tačiau 2012 metų gegužės 29-osios vakarą įvykusi avarija šeimos gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Ukmergės rajone V.Stadulis vairavo savo draugo Boriso automobilį. Mašinos savininkas buvo neblaivus, todėl paprašė Vytauto sėsti prie vairo.
Ties posūkiu jaunuolis nesuvaldė automobilio ir kelyje apsivertė. V.Stadulis patyrė galvos traumą, tuo tarpu kiti kelionės dalyviai, Borisas ir dvi merginos atsipirko lengvesniais sužalojimais.
Iš pradžių vaikinas nepasijuto blogai. Jis nevyko į gydymo įstaigą – liko su bičiuliais savo merginos sodyboje, esančioje netoli avarijos vietos. Tačiau, kaip teigė vakarėlio dalyviai, po kelių valandų V.Stadulis ėmė vemti, skųstis galvos skausmu, kūną purtė traukuliai.
Gegužės 30-ąją policijai buvo pranešta apie V.Stadulio mirtį. Jis rastas negyvas šalia draugės sodybos. R.Stadulienė nepatikėjo oficialia versija, jog jos sūnus pats išėjo iš gyvenimo. Moteris sužinojo, jog po avarijos Borisas reikalavo tučtuojau sumokėti 12 tūkst. litų už apgadintą automobilį, grasino susidoroti.
Kaunietė įtaria, jog fiziškai stipresnis Borisas mirtinai sumušė Vytautą, o paskui, supratęs, jog perlenkė lazdą, inscenizavo kitokią mirtį. Draugės esą liudijo taip, kaip jis liepė.
Ant V.Stadulio veido ir kitų kūno vietų buvo matyti daugybė muštinių žaizdų, labai panašių į kumščių paliktas žymes. Tačiau medicinos ekspertai pareiškė, jog tai – avarijos sukelti sužalojimai.
Moteris skundė policijos sprendimą nutraukti bylą, tačiau nieko nepešė.
Didžiulę dvasinę traumą patyrusi motina neatsigauna iki šiol – laikas nepadeda apgydyti gilių širdies žaizdų. Tačiau kad ir kaip sunku būtų, R.Stadulienė stengiasi nepalūžti.
Žmonės, norintys padėti R.Stadulienei, tai gali padaryti per paštą arba kitais būdais. Dėl pagalbos galima skambinti telefonais 8(601)43401, 8(604)58098 arba rašyti elektroniniu paštu trainys@lrytas.lt.
Išeičių neranda, o gal nenori ieškoti?
Laura Stankevičienė
Kauno savivaldybės Būsto valdymo skyriaus vedėja
„Būsto Partizanų gatvėje nuomos sutartis su R.Staduliene buvo pasirašyta 2008 metų gegužę, sutartyje kartu įrašytas sutuoktinis ir kiti du jos šeimos nariai. Iki tol sutartis buvo sudaryta su šios moters anyta L.Staduliene.
R.Stadulienė sutartį persirašė su nuomos skola ir įsipareigojo ją po truputį mažinti. Tačiau tapusi naująja pagrindine nuomininke, nuomos mokesčio reguliariai nemokėjo, tad skolos augo.
Augo ir komunalinės skolos. 2010 metų gruodžio 21 dieną teismas priteisė visai šeimai solidariai padengti įsiskolinimą elektros tinklams, o 2015 metų gegužę priteista skola „Kauno energijai“. Apgailestaujame, bet teismo nutartys turi būti vykdomos.
Savivaldybė iš tiesų atsižvelgė į nuomininkės sunkią padėtį. 2015 m. įsigaliojus naujam įstatymui būstai buvo perskirstyti į savivaldybės būstus (galima privatizuoti ir nereikia rodyti turto pajamų deklaracijų, todėl nuomos mokestis didesnis) ir į socialinius būstus (reikalinga turto pajamų deklaracija, negalima išsipirkti, nuomos mokestis gerokai mažesnis). Poniai R.Stadulienei buvo suteikta išimtinė teisė – būstas iš savivaldybės statuso pervestas į socialinio būsto statusą, o tai gerokai sumažino nuomos mokestį.
Jai išimties tvarka nuomos mokestis buvo perskaičiuotas ne nuo tos dienos, kai buvo pakeistas būsto statusas, o nuo metų pradžios, atbuline data. Tai dar labiau sutaupė lėšų.
Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, jog poniai R.Stadulienei paliktas tas pats 44 kvadratinių metrų (dviejų kambarių) būstas, nors buvo siūlyta keltis į mažesnį (nes pagal galiojančius teisės aktus jai priklauso tik 14 kvadratinių metrų, kaip turinčiai invalidumą), kas lemtų dar ir mažesnius mokesčius. Ponia R.Stadulienė apie tai nenorėjo girdėti, todėl skyrius raštiškai pasiūlymo neteikė.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pagal galiojančius teisės aktus R.Stadulienei buvo pritaikytos visos galimos priemonės palengvinti gyvenimą. Mūsų žiniomis, ji gavo ir vienkartines pašalpas, buvo taikomos ir šildymo lengvatos. Nepaisant visų šių priemonių, prisiimti įsipareigojimai, nors ir po truputį, tačiau mokėti, buvo nevykdomi.
Nemokant mokesčių skolos kaupiasi. Apgailestaujame, tačiau panašių gyvenimiškų atvejų yra ne vienas. Kiti žmonės susidariusias situacijas sprendžia, stengiasi neatidėlioti.
Ši situacija tikrai ilgai nebuvo sprendžiama, todėl praėjus tam tikram laikui kai kurių aplinkybių tiesiog negalima pakeisti.“
