Jeigu po lietaus lyg grybai pradėtų dygti autoritariniai režimai? Kad ir ne visiškai tokie patys, kokius žinome iš XX a. Europos istorijos.
Kaip elgtųsi į Europą grįžusieji po sovietinio marazmo? Kaip ir daugelis prieškariu – taikytųsi prie aplinkybių? Ar stotų į nuožmią kovą už demokratiją?
Nepaisydamas trečios melo rūšies – statistikos, manau, galvą už demokratijos išlaikymą dėtų tik nedidelė visuomenės dalis. Visi kiti, paseilėję pirštą, vis dažniau tikrintųsi, iš kur vėjas pučia. Tokia ne vienos Europos šalies visuomenės prigimtis.
Moksliškai to pagrįsti neįmanoma. Galima tik nujausti. Su tokia nuojauta susiduriu antrą kartą. Sąjūdis paskleidė laisvės ir demokratijos idėjas. Ano meto visuomenei tų dviejų žodžių ir pakako, nors tik nedidelė politika besidominčių žmonių grupė suvokė, kokia sudėtinga valdymo forma yra demokratija.
Nekvaršinant sau per daug galvos, demokratija buvo siejama su laisvais rinkimais ir galimybe niekam nesiaiškinti po rinkimų, jeigu į juos nėjai.
Tačiau jau renkant Aukščiausiąją tarybą, kurią vėliau pavadinome Atkuriamuoju Seimu, pasigirdo niuansuotų murmesių: ar nebūsime perlenkę lazdos su ta demokratija, prileidome prie balsadėžių buvusius valdžioje, o jie mus išmaudys?.. O kai po paskelbtų pirmalaikių rinkimų Sąjūdis gavo į kaulus, atvirai piktintasi: ar nesakėme? Štai jums demokratija ne laiku ir ne vietoje.
Visa, kas kreivai vyko valstybėje po to, – nuo laukinio kapitalizmo, gaujų karų lietuviškose „čikagose“ iki šiukšlių iš namų nešimo į žiniasklaidą, – buvo siejama su neteisingai suprasta laisve ir demokratija. Reikia ką nors daryti: drausti, bausti, sodinti į kalėjimus, prispausti mokesčiais išsidergusią žiniasklaidą – tai skambėjo iš visų pakampių.
Politologai šią visuomenės nuotaikos bangą vadino tvirtos rankos ilgesiu. Savaime suprantama, „ilgesys“ buvo siejamas su vyresne karta ir sovietų laikais. Deja, demokratiją į šuns dienas dėjo ir sovietinių gyvenimo taisyklių neragavę jau atkurtoje laisvoje Lietuvoje bręstantys piliečiai.
Vadinasi, išsikovoti laisvę – dar ne viskas. Autoritarinis mąstymas nebūtinai yra suformuotas praeities. Jis gali atsirasti nepriklausomose demokratinėse valstybėse gimusių žmonių galvose.
Antai Vakarų Europos neonaciai yra jauni žmonės. Ir kažin ar tai paaiškinama vien iškreiptų formų laisvalaikiu. Žmogaus prigimtis – tamsi. Iš klestinčių vakarietiškų šeimų auksinis jaunimas bėga į tariamos „Islamo valstybės“ galvažudžių gretas.
Kaip atsitiko, kad lyriškų liaudies dainų dvasios persmelkta ne tokia jau menka lietuviškos bendruomenės dalis tapo šiurpą keliančiais žydšaudžiais. Viena pagarsėjusi knyga „Mūsiškiai“ to fenomeno priežasčių nepajėgi atskleisti.
Bent tiek gerai, kad šią juodžiausią Lietuvos dėmę pradėjome krapštyti nacionaliniu mastu. Deja, vis dar dominuoja atsainus paaiškinimas: tokia buvo meto atmosfera. Bet kaip tokia atmosfera atsiranda?
Argi nekyla klausimas, kodėl tiek daug prancūzų palaiko M.Le Pen? Ar atsakymo, jog tai dėl imigracijos problemų, pakanka? Pagaliau kodėl nepasidomėjus, kokia ta visuomenės dalis, taip palaikanti D.Trumpą?
Gal iš to, kas netikėta vyksta mums artimose ar tolimose visuomenėse, dar anksti daryti plačius apibendrinimus ar niūrias išvadas, bet nepaisyti akis badančių pasikeitimų taip pat negalima.
Rusija akivaizdžiai suka nacionalizmo ir kartu autoritarinio režimo keliu. Rusija kariauja su Ukraina, kuri savo viduje taip pat susiduria su anaiptol ne simpatiškiausia nacijos atgimimo puse. Izraelis jau įspėja Ukrainą dėl daugiau nei keistai interpretuojamų istorinių faktų.
Iki šiol nekilo nė mažiausios abejonės, kad reikia orientuotis į laisviausią ir demokratiškiausią šalį – JAV, kurios pajėgios demokratiją skleisti net ten, kur jos nėra. Tačiau JAV dabar gali pasukti izoliacijos keliu ir pajusti visas su tuo susijusias pasekmes.
Dešinieji kraštutiniai judėjimai, iš dalies susiję su euroskepticizmu, stiprėja ES valstybėse. Tai veda uždarumo ir demokratijos apribojimų link. Ar gali į Europą sugrįžti autoritarizmas?
Gali, jeigu į pirmus ligos simptomus numosime ranka ir laikysimės klaidingos nuostatos, kad demokratijos citadelėje nieko bloga negali atsitikti, o pavojus ateina tik iš Rytų. Deja, autoritarizmo virusas nesunkiai susiformuoja, kaip R.Paksas kadaise sakė, ir „mūsyse“, ES teritorijoje.
Pastarojo meto įvykiai Lenkijoje – akivaizdus to pavyzdys. Kitos ES narės, susirinkusios Briuselyje, nepatenkintos niurna, bet griežčiau ką nors pasakyti vengia. O Varšuvos artėjimas prie absoliutaus abortų draudimo dar kartą rodo, jog autoritariniams sprendimams civilizacijos sienų nėra.
Rusijos cerkvės galva irgi pasiūlė tą pačią idėją. Kažin ar verta spėlioti, po kiek laiko „mintis“ pasieks Valstybės Dūmą. O štai kuo baigsis kliedesingo sumanymo įgyvendinimas Lenkijoje, nereikėtų pasyviai stebėti.
Juk sveiko proto, kurį būtina paremti, dar yra pakankamai tiek Lenkijoje, tiek ES. Tik gaila, kad vis mažiau atsiranda žmonių jį priešpriešinti artėjantiems autoritarizmo debesims.
