45 metų R.Boravskis gyvena Vilniaus rajone esančioje tėvų sodyboje. Kambaryje prie lubų kabo sportinės virvės. Mums įžengus pro duris, vyras jas pačiupo, kad parodytų, kaip gydytojai išmokė jį treniruotis namie. Vėliau lėtai nužingsniavome į jo suręstą medinę pavėsinę. Aktorius saugodamas gyjančias kūno vietas lėtai atsisėdo į hamaką.
„Manęs nebuvo beveik vienerius metus, tačiau važiuojant pro Vilnių toks jausmas, kad praėjo mažiausiai dvidešimt metų. Naujas viadukas, gatvė, posūkis – nieko neatsimenu. Keistai atrodo žmonės, mašinos, naujos reklamos, nauji pastatai.
Net kaime atrodo, kad medžiai didesni. Aviliai, atrodo, buvo keturi, o dabar jau devyni. Tėvas klausia, ar neatsimenu, kaip spiečių pagavau, bet neatsimenu“, – rodydamas į spalvotus bičių namus kalbėjo R.Boravskis.
Tragiška naktis – kaip išoperuota
Pro Kamerinio teatro langą jis iškrito po spektaklio „Karalius nuogas“ premjeros. R.Boravskis savaitę buvo paniręs į komą. Aktoriui sunku prisiminti tragišką naktį: „Nesuvedu, kad čia tos dienos įvykis. Man ta diena kaip išoperuota ir išmesta. Kaip man pasakojo draugai, motina, daktarai, iš to prisimenu kaip aš kritau“.
Viso pokalbio metu aktorius vis sėdo ir vėl kėlėsi, žingsniavo pirmyn atgal, nes gydytojai jam patarė kuo daugiau judėti.
Jei laiminga, tai dar ne pabaiga
- Nelengvai pavyko jus prisikalbinti pokalbiui apie nelaimingą įvykį ir po jo likusius sužalojimus tiek išorinius, tiek vidinius, – portalas lrytas.lt teiravosi R.Boravskio.
– Nenorėjau viešumo. Gydytojai sakė, kad užsidarymas savyje nepadės, o geriau sveikstama bendraujant su žmonėmis. Man viskas buvo išlėkę iš galvos. Prisimenu tik tai, kas man buvo svarbu. Net kai kurių žmonių ir jų vardų neatsimenu.
Nuolat atvažiuoja aplankyti draugai ir kiti žmonės. Dabar gal truputį apmažėjo ir vis apsiramino, bet iš pradžių buvo labai daug žmonių – prodiuseriai, kolegos.
- Kaip manote, ar grįšite į televizijos ekranus ir teatro sceną?
– Kalbėjau su LNK prodiuseriu, jis lankė mane ligoninėje ir suprantu, kad esu reikalingas. Dabar su Edvinu Kalėda (tikrasis rašytojo vardas ir pavardė – Giedrius Rekašius – Red. pastaba) pasišnekame. Jo dėka sukūriau vieną geriausių ir labiausiai išbaigtų vaidmenų – tai Lorenso vaidmuo jo seriale. Serialas kaip ir ne apie mane, bet visi sako: „Tai tavo serialas“.
Visi atsimena tik dėl Lorenso, vadindavo šiuo vardu. Aš pajuokaudavau, kad rašykite tiesiog Lorensas. Klausė, ar nebus pratęsimo (serialo „Pasmerkti“ – Red. pastaba). Paskutinėje serijoje sakiau: „Laimingų pabaigų nebūna. Jei ji laiminga – tai dar ne pabaiga“. Lorensui pabaiga nelabai laiminga, tai bent jam jau pabaiga.
Lorensą lygina su manimi, tai labai gerai vaidmenį atlikau ir jis buvo pavykęs. Tai aukščiausias įvertinimas. Man nesvarbūs jokie valstybiniai apdovanojimai – tai yra mėšlas. Aišku, kam pinigai trukdo. Pinigai yra gerai, bet didžiausias įvertinimas yra žmonių palaikymas.
Su G.Rekašiumi kalbėjome apie serialo „Pasmerkti“ tęsinį. Sakiau, kad išlikau gyvas ir dabar tikrai žinau, kaip vaidinti traumuotą žmogų. Iš pradžių natūraliai vaidinsiu traumuotą, o po to, jei pavyks – pasveiksiu. Nepavyks, tai numirsiu.
TV3 nori dar vieno „Pasmerktų“ sezono. Scenaristas G.Rekašius nori, kad režisuočiau naują scenarijų. Žinoma, aš atsigaučiau. Man taip trūksta ir taip pasiilgęs darbo. Tačiau ar sveikata leis.
Norėčiau visą Šekspyrą suvaidinti. Tai yra klasika. Yra neblogų vaidmenų, tik reikia mokėti jį pastatyti. Pats esu režisierius ir stačiau bei režisavau filmus. Pavyzdžiui, kameriniame teatre pastatyta „Pogrindžio komedija“ buvo puiki. Būtų gerai pasveikti ir vėl suvaidinti.
- Jau beveik metai laiko praėjo nuo tos nakties. Kaip jaučiatės?
– Jaučiu, kad nieko neatsimenu. Man pačiam keista. Kartais nuo savo tokios būsenos taip graudu pasidaro. Ašara nurieda ir niekam jos nerodau, nusivalai ašarą ir viskas. Man baisiausia yra dabar.
Pagerėjimą gal ir jaučiu, bet tik po kruopelytę. Kad būtų taip iškart, opa ir pradedu eiti normaliai, tai būtų didelis pasiekimas.
– Po nelaimės negalėjote iš viso kalbėti, po kelių mėnesių labai sunkiai tarėte žodžius, o dabar jau kalbate žymiai geriau. Akivaizdžiai sveikstate?
– Dabar taip kalbu, bet po valandos pavargsiu ir gali pasikeisti. Tada kabinėjasi tas liežuvis ir yra sunku. Žandikaulis ir kalbos padargai nutirpę.
Toks jausmas, kad mano visas veidas sulaužytas ir vos prašneku. Kairėje kojoje įstatytas strypas, ranka kairė visa iš gabalų surinkta. Lygtai tai ne mano ranka, o lentos gabalas. Ji truputį skauda. Ir galva. Motina sakė, kad naudojo siūlus veidui, kurie ištirpsta ir nelieka randų.
Mintys gula į dienoraštį
- Koks dabar yra jūsų gyvenimas?
– Knygas skaitau, bandau bendrauti su draugais, daug Sargis padeda, mano Belmondo. Daug dalykų negaliu nuveikti, nes sunkiai pavaikštau. Visas kūnas nutirpęs ir net rašyti sunku. Rašau savo atsiminimus, taip vadinamą dienoraštį.
Dabar jaučiuosi žiauriai vienišas. Anksčiau dar iki traumos vienatvė man patikdavo. Per vienatvę aš pamąstydavau. Niekas netrukdydavo, tada viską apmąstydavau, bet dabar pajutau, kaip sunku. Dabar labiausiai jaučiu, ką reiškia tikra vienatvė.
Jei dabar galėčiau normaliai judėti – tai sportuočiau, dirbčiau. Oi kiek visko padaryčiau. Dabar aš ribotas savo judesiuose ir veiksmuose. Iki traumos galėjau viską – vairuoti, sportuoti, bėgti krosus, naršyti internete, skambinti visiems. Buvo krūvos veiklos – dabar cinkt ir tos veiklos nebėra.
Tačiau mano draugai ir pažįstami neatleis, kas iš manęs tyčiojosi. Jaučiu užnugarį.
- O kas gi iš jūsų tyčiojasi?
– Pavadinkime juos negerais žmonėmis – mano priešais.
Esu lyg pomirtiniame pasaulyje. Aš kalbuosi su jumis ir lygtai būčiau klinikinėje mirtyje (paima už rankos – Red. Pastaba). Nors ranka nutirpusi, bet kažką jaučiu. Dabar keista mano būsena, lyg aš viskuo tikiu, bet viską priimu lyg tai pomirtinis pasaulis – tai ne tiesa, tai kliedesiai.
- Tai koks dabar yra Rolandas Boravskis?
– Žymiai gudresnis ir protingesnis. Į viską reaguoju žymiai aštriau. Žiūriu senus filmus ir tokie jie man naivūs. Kai kuriuose suprantu žymiai daugiau. Dabar skaitau Mirzakamirą Narbekovą.
Skaičiau Josifą Brodskį. Ten jo pašnekesys su draugu ar ne su draugu. Buvo normaliai, paliktų vien poezijos, bet ne – pokalbis ten su kažkokiu kvailiu. Gaunasi dviejų protingų durnių pabendravimas. Sugadino visą poeziją.
Tai gali ir man turėti blogų pasekmių. Mane visi žino kaip Lorensą ir po to išgirsta mane apie kažką protingo šnekant – tai galiu sugriauti kažkam idealą.
Geriau išlikti legenda. Tu buvai Lorensas, o kad išliksi protaujantis, tai niekam neįdomu. Apskritai, dabar protingi niekam nereikalingi, nes kuo durnesnė laida ir filmas – tuo geriau. Lietuvos liaudžiai reikia kvailų serialų ir tada jie supranta.
