Konferencijos metu lenkų švietimo padėtį Čekijoje apibūdino Tešin/Czeski Cieszyn (čekiškas ir lenkiškas pavadinimas) mieste esančio Lenkų švietimo pedagogikos centro direktorė Marta Kmet‘. Minimas miestas yra Zaolzės Čekijos lenkų regiono centras, jis yra abiejų šalių pasienyje prie Olzos upės (Vikipedijoje lietuviškai kažkodėl teikiamas vokiškas upės pavadinimas – Olsa, nors čekiškai – Olše, angliškai, lenkiškai – Olza). Kitoje upės pusėje, jau Lenkijoje yra lenkiškoji miesto pusė, vadinama tiesiog Cieszyn.
Anot viešnios, tai nuostabi vieta Beskidų kalnų papėdėje, kuri pagal legendą atsirado nusišypsojus ponui Dievui, o pagal kitą versiją – jaunai merginai, laukiančiai mylimo žmogaus. Tačiau šioje Zaolzės žemėje netrūko konfliktų, ji eidavo iš rankų į rankas, XX amžiuje taip pat netrūko konfliktų. Nuo 1920 ji priklausė Čekoslovakijai, bet 1938 po Lenkijos ultimatumo Čekijai, ji tapo Lenkijos dalimi, tuomet buvo paliktos tik lenkiškos mokyklos, čekų ir vokiečių mokyklos uždarytos. Po karo Zaolzė grįžo Čekoslovakijai.
Pagal 2011 m. statistiką Čekijoje gyvena apie 40 tūkst. lenkų, jie sudaro 0,4 proc. šalies gyventojų, bet šiame regione – 3.7 proc. Vietiniai lenkai Zaolzėje yra autochtonai, čia gyvenantys nuo seno. Čekijos atstovės nuomone, tautinės tapatybės išsaugojimui svarbiausia yra tautinių mažumų mokyklos. Jų padėtis atspindi ir bendrą mažumos padėtį, todėl visos Čekijos lenkų organizacijos rūpinasi lenkiškomis mokyklomis.
Lenkų mokyklų istorija prasidėjo XIX amžiaus pradžioje, per tą laiką jos pergyveno įvairius laikotarpius, buvo ir lenkų mokyklų uždarymo. Jų skaičius keisdavosi priklausomai nuo politinių aplinkybių. Šiuo metu lenkiškos mokyklos priklauso vienai organizacinei Čekijos lenkų mokyklų sistemai nuo darželių iki vidurinės mokyklos.
Atstovė pripažino, kad lenkų švietimo apimtis Čekijoje yra nepalyginamai mažesnė nei Lietuvoje, jau vien dėl lenkų gyventojų skaičiaus. Lenkiškų mokyklų struktūra atitinka Čekijos švietimo struktūrą: yra vaikų darželiai, pagrindinės mokyklas, padalintos į du lygius – 1-5 ir 6-9 klasių, taip pat viena gimnazija.
Statistika: mokinių skaičius 1950 m. – 11 tūkst., 1989 – 5 tūkst., 2016 – 2900. Mokinių skaičius mažėja dėl demografinių priežasčių. Yra 33 darželiai, 15 – 1-5 klasių mokyklų, 10 – 1-9 klasių mokyklų ir lenkiška gimnazija, kurioje mokosi 323 mokiniai. Prekybos mokykloje dar yra lenkiška grupė.
Mokyklos veikia pagal Čekijos mokyklų reikalavimus. Dėstoma lenkiškai, išskyrus čekų kalbą. Nuo 3 klasės dar anglų kalba, nuo 6 – antra užsienio. Kaip ir Lietuvoje, lenkiškos mokyklos turi tilpti į tokį patį pamokų skaičių kaip ir čekiškos, tačiau mokinių skaičius lenkiškose mokyklose gali būti 12, kai čekų mokyklose – 17.
Čekija ir Lenkija bendradarbiauja, vadovėliuose tikslinant abiejų šalių istorines aplinkybes, geografiją, literatūrą. Tautinių mažumų švietimas įtvirtintas teisės aktuose – Konstitucijoje, tautinėms mažumoms priklausančių asmenų įstatyme, švietimo įstatyme,
dvišalėse sutartyse. Tokių mokyklų finansavimas priklauso ne nuo mokinių skaičiaus, bet nuo klasių skaičiaus, tai leidžia veikti ir mažoms mokykloms.
Nuo 2010 mokinių skaičius didėja, tai lemia demografinis pakilimas. Lenkų švietimo reikalais rūpinasi valstybinė institucija Lenkų švietimo pedagogikos centras. Veikia 33 lenkų visuomeninės organizacijos, didžiausios jų Lenkų kongresas ir Lenkų kultūros ir švietimo sąjunga. Kontrolės komisija stebi, kokių žingsnių imasi valstybė įvairiose mažumų gyvenimo srityse, taip pat formuoja lenkų mažumos poreikius. Šios organizacijos daug dėmesio skiria dialogui tarp lenkų visuomenės bei centrinės ir savivaldybių valdžios.
Kaip matome, svečiai objektyviai nušvietė lenkų švietimo padėtį Čekijoje be nereikalingo lenkiško ažiotažo ar valdžios kaltinimų. Beje, įdomus faktas: iš Lenkijai priklausančio Cieszyno miesto (jis tiesiog per upę jungiasi su čekiškuoju Tešinu), į Čekijos teritorijoje esančią lenkišką mokyklą iš Lenkijos eina nemažai lenkų vaikų. Anot jų, Čekijoje aukštesnis mokymo lygis, be to, puikiai išmokstama čekų kalba.
O ką apie Lietuvos lenkų švietimą kalbėjo Lietuvos atstovai? Deja, nesustabdoma kritika Lietuvos valdžiai liejosi iš visų jų lūpų. Mokytojų polonistų bendriją atstovaujanti Danuta Korkus, pirmiausia, užsipuolė 2011 metų Lietuvos švietimo įstatymą, kuris neva diskriminuoja lenkus, todėl „sulaukė tautinių mažumų pasipriešinimo“.
Pirmiausia, kad jis suvienodino abitūros lietuvių kalbos egzaminą visose šalies mokyklose. Bet juk toks su visa Čekija suvienodintas yra ir Čekijos Tešino lenkų mokykloje, tačiau tenykščiai lenkų mokiniai dėl to neprotestuoja, priešingai, džiaugiasi, kad išmoks dar vieną kalbą.
Užkliuvo polonistei ir tai, kad 2001 metais Lietuvoje buvo 121 lenkiška mokykla, o dabar 70 (tiksliau 75). Vėlgi keista, nes panašus lenkų švietimo sumažėjimas užfiksuotas ir Čekijoje. Bet Čekijos lenkai dėl to nė kiek nekaltina savo valdžios, nes tai nulemta objektyvių demografinių pasikeitimų.
2011 metų reforma įpareigojo Lietuvos lenkų mokyklas dalykus, susijusius su Lietuvos istorija ir geografija dėstyti valstybine kalba. Mūsų polonistė tuo vėl pasipiktino esą tai sumažino mokinių kontaktą su gimtąja kalba. Bet, pvz., Lenkijos lietuvių mokykloje šie dalykai niekada nebuvo dėstomi kitaip, kaip valstybine kalba. Beje, Lenkija irgi piktinasi, kai tokia pati kaip Lenkijoje sistema buvo įvesta Lietuvoje. Kvepia absurdu.
Ši reforma, kaip ir suvienodintas lietuvių kalbos egzaminas esą buvo atlikta be konsultacijų su tautinėmis mažumomis, be pereinamo laikotarpio. Čia vėl prelegentė suklydo, nes tokiam perėjimui skirta bent dešimt metų. Apie Vilniuje veikiantį vienintelį pasaulyje lenkų universitetą už Lenkijos ribų ponia Korkus iš viso užmiršo paminėti.
Kritikos Lietuvai buvo pažerta ir daugiau, pvz., kad ministerija turi įvesti privalomą abitūros lenkų kalbos egzaminą (jį gali įvesti ir pati mokykla, bet lenkai su tuo nesutinka), be tokio egzamino esą nelieka lenkų kalbos mokymosi tikslo(!), o neįvedus lenkų kalbos mokėjimo balo stojant į aukštąsias mokyklas, visą lenkų kalbos mokymąsi tiktų vadinti Sizifo darbu(!!). Taip kalbėjo mokytojų polonistų atstovė.
Tokių perlų Lietuvos atstovų kalbose konferencijoje skambėjo ir daugiau. Kalbėjusio Seimo nario Juzefo Kviatkovskio pamąstymais, suvienodintas lietuvių kalbos egzaminas pažeidžia lygių galimybių konstitucinį pagrindimą(!). Seimo vicepirmininko J.Narkevičiaus vertinimu, lenkų švietimui trūksta valdžios paramos (bet juk Seimo vicepirmininkas ir yra valdžia).
Ta pati valdžia, anot jo, turi kraupų planą: pereiti iš mokymo lenkų kalba į mokymą valstybine kalba. Betgi, Lenkijos valdžia tokį planą jau seniai įgyvendino: pusantro šimto tūkstančių Lenkijos vokiečių, pusšimtis tūkstančių baltarusių ar ukrainiečių būtent ir mokosi valstybine kalba ir su kuklia mažumos kalbos pamoka. Gal būtų geriau mūsiškiam vicepirmininkui, kartu ir Lenkijos valdžiai pasidomėti Lenkijos mažumų padėtimi, prieš skambinant pavojaus varpais dėl padėties Lietuvoje.
Kas toliau? Seimo švietimo komiteto pirmininkas Raimondas Paliukas konferencijoje pasižadėjo nuvykti į Čekiją ir perimti jų gerąjį patyrimą. Galėtų tuo pačiu tikslu pabuvoti ir Lenkijoje. Bet ar perėmus tą patirtį Lietuvos lenkų protestai susilpnės? Pamatysime jau naujos Seimo kadencijos metu.
