Kas belipdytų koaliciją, jau dabar aišku viena: išsilavinusių žmonių ten bus mažiau. 2012 metais kandidatų su aukštuoju išsilavinimo buvo 82 proc., o dabar – 72 nuošimčiai.
Šį gražų rugsėjį keliaudamas po šalį ir vesdamas kandidatų debatus jau nesistebiu tais, kurie eina į valdžią. Ką jau ten išsilavinimas, būna ir tokių, kurie net valstybinės kalbos nemoka, rišlios minties nesurezga.
Tačiau ir juos, ir patyrusius politikos vilkus vienija bendras bruožas. Jie kalba ne tik žodžiais, bet ir kūnais. O jų gestai dažnai pasako kur kas daugiau, nei šnekos. Tą patį pamatysite ir kurį vakarą įsijungę TV debatus. Gal tik kuris labiau patyręs veikėjas yra išmokęs derinti liežuvio ir kūno kalbą, todėl stebėti jų klaidas – įdomu ir naudinga.
Štai G.Landsbergis vidutinio karštumo diskusijos metu vis ištiesia smilių ir juo mosuoja kaip ietimi, tarsi mėgintų perverti savo pagrindinį taikinį A.Butkevičių. Tai – agresijos ženklas, bet jis atitinka ir šio politiko kalbėjimą, todėl atrodo natūralus.
Tuo tarpu premjeras toje pačioje diskusijoje dažniau naudoja kitą gestą: ištiesia abu delnus kaip skydą nuo nuo savo kritiko ir kelis kertus jį tarsi stumteli tolyn nuo savęs. Be to, atsakydamas pasisuka į varžovą tik liemeniu, bet ne kojomis. Tai – diskomforto ir nenoro turėti su oponentu nieko bendro ženklai.
Dar įdomiau stebėti kai ima skirtis tai, kas sakoma žodžiu ir ką tuo pačiu metu liudija kūnas. Mat šie kalbėjimo būdai dažnai nesutampa kai žmogus pokalbio metu staiga patenka į diskomforto zoną, o situacijos valdymą perima ta smegenų dalis, kuri atsako už gynybinius instinktus.
Galbūt esate girdėję, kad tas svarbus organas kaukolėje yra sudarytas iš trijų esminių dalių. Seniausioji – kamienas (arba roplio smegenys), vėlesnė – limbinė sistema (žinduolio smegenys) bei naujoji žmogaus smegenų žievė, atsakinga už mąstymą, kūrybą ir taip toliau.
Daugelis žmonių nuo mažens mokosi (ir netgi yra mokomi) kūrybingai meluoti bei daro tai visą sąmoningą gyvenimą. Žodžiais perduodama informacija visuomet yra abejotina. Tačiau ją palyginę su gerokai senesnių žinduolio smegenų signalais, pamatysite visai kitokį vaizdą.
Bežodis elgesys sudaro iki 65 nuošimčių visos asmeninės komunikacijos, todėl klausydamiesi vien tik kalbų ir gaudydami jų prasmę keliautume apgraibomis. Žiūrėdami į ekrane besimuistantį korupcija įtariamą politiką turėtume ne tik klausytis jo išvedžiojimų, bet ir dairytis tam tikrų ženklų, lydinčių netiesą bei nutylėjimus. Žinoma, visko galima išmokti, tačiau kontroliuoti instinktus nėra lengva net labiausiai patyrusiems melagiams.
Taigi, į ką vertėtų atkreipti dėmesį stebint debatus, o ir šiaip žmonių – nebūtinai valdžios atstovų – elgseną kontakto metu? Visų pirma, tai yra sinchroniškumas. Jei kandidato paklausia apie tai, ar jis pritaria progresinių mokesčių įvedimui, o šis atsako neigiamai, tačiau tai sakydamas nežymiai linkteli galvą, verta atkreipti į nesutapimą dėmesį.
Kitas požymis – pasikeitęs elgesys, liudijantis apie patekimą į diskomforto zoną. Vyrai dažnai ima glostyti kaklą, krapštyti apykaklę ar taisytis kaklaraištį. Moterys – liesti kaklo duobutę, žaisti su grandinėle, atmetinėti atgal plaukus. Taip pat labai svarbu stebėti kojų judesius, kurie tokiais atvejais tampa nervingi, kartais atvirkščiai, sustingsta.
Trečias svarbus požymis – teiginių pabrėžimas judesiais. Jei sakoma tiesa, tai kuo tikima, gestai natūraliai palaiko kalbėjimą. Tačiau jei kilnojamos rankos, kinkuojama galva dar nė neištarus žodžių – tai gali būti vaidyba. Arba melas.
Todėl per debatus ne tik klausykite kandidatų, bet ir žiūrėkite, ką jie daro. O tada apsispręskite, kuris labiausiai tinka. Ir netikėkite tais, kurie sako, kad jūsų balsas nieko nepakeis. Tai – melas.
