Dabar būtent tas įdomusis metas, kai klausantis kandidatų kalbų rinkėjus ištinka naivumo priepuoliai. O paskui juos neišvengiamai pakeis nusivylimas, pyktis ir noras bėgti kuo toliau nuo juos ir vėl apgavusiųjų.
Šis politinio neršto metas yra puiki proga pasiklausyti pačių išradingiausių melų, kuriuos paauksuotais šaukštais rinkėją maitina politikai. Ir išties, o ko čia kuklintis, jei gyveni lengvatikių respublikoje? Juk jeigu jie maišais neša santaupas telefoniniams sukčiams ir lengva ranka aukoja aferistams iš socialinių tinklų, kodėl turėtų abejoti pasakomis apie dangaus maną, kuri pabirs į jų burnas iškart po Seimo rinkimų?
„Kiekvienam lazdyniečiui po naują butą“, – žada kandidatas J.Pinskus.
„Kiekvienam pilnametystės sulaukusiam lietuviui – 2090 eurų išmoka savarankiško gyvenimo pradžiai“, – žodžius medumi tepa kandidatas V.Bukauskas.
O štai kandidatas J.Panka – jau išradingesnis. Jis duos kiekvienai naujagimio sulaukusiai šeimai po 3 tūkst. eurų išmoką, o vėliau už kiekvieną auginamą vaiką – po 100 eurų per mėnesį. Tačiau įdomiausias jo pažadas yra užtikrinti nemokamą ir modernų gydymą lytinių mažumų atstovams, kad šie galėtų „sugrįžti į normalų gyvenimą“.
Jaučiate, kaip tirpsta riba tarp įmanomo ir neįmanomo? Kaip auga tikėjimas ateitimi ir savo jėgomis! Ei, kas pirmas pažadės nebrangius skrydžius į kosmosą, o gal – sklypus Mėnulyje? Ir apskritai, ko čia smulkintis su padidintomis pensijomis ir pašalpomis? Kodėl nepažadėjus amžinojo gyvenimo? Žiūrėk, vienas kitas rinkėjas tikrai susigundys ir pabalsuos kaip reikia.
O jeigu rimčiau – ši anksti prasidėjusi kampanija tik patvirtino pasaulines tendencijas. Nors politikams visais laikais būdinga žadėti, netesėti ir išsisukinėti, tačiau jie dar niekada nemelavo taip daug ir taip įžūliai. Mat ir pačios žinios kartu su socialinių tinklų sprogimu tapo mažiau patikimos, o ištisos visuomenės nuolat maitinamos propagandos viralais.
Tiesą tampa vis sunkiau atskirti nuo guriai susuktos klastotės ar tiesiog kaip gaisras miške plintančio „Facebook“ pramano.
Dar niekada manipuliacijos nebuvo šitaip ištobulintos ir pritaikytos konkrečioms socialinėms grupėms, todėl ir mūsų politikai, gal net negirdėję apie šias patogias politines technologijas, instinktyviai žada vis daugiau, vis atsakingiau, nes puikiai žino, kad niekuo nerizikuoja.
Nes žodis, reputacija, galų gale garbė – tėra tik kažkokie reliktai, dulkantys viršutinėje uždaryto muziejaus lentynoje.
