Beveik dvidešimt metų Vilniaus apygardos prokuratūrai vadovavusiam R.Jancevičiui per ilgą karjerą baisiau už sostinėje siautėjusius banditus buvo bėglės Neringos Venckienės šalininkų sukelta psichozė.
„Iš banditų mes jautėme net tam tikrą pagarbą, nes darėme tai, ką turėjome. O vadinamosios kediados metu buvo kitaip – sukilo visuomenė, kilo psichozė. Jūs net neįsivaizduojate, kokį spaudimą teko patirti“, – „Lietuvos rytui“ sakė penktadienį su Vilniaus apygardos prokuratūra atsisveikinęs 57 metų R.Jancevičius.
Ir šilto, ir šalto daugiau nei per 30 metų, praleistų prokuratūros sistemoje, matęs R.Jancevičius teigė, kad „violetinė“ istorija jam paliko slogiausią įspūdį. Ypač dėl to, kad nuo persekiotojų kentėjo ne tik jis, bet ir šeima.
„Tada mano dešimtokę dukterį į mokyklą lydėjo apsauga, o aš pats per visą savo darbo laiką pirmą kartą pradėjau nešiotis ginklą“, – prisipažino R.Jancevičius, paklaustas, kokia byla jam labiausiai įstrigo atmintyje.
– Anksčiau jūs niekada neminėjote, kad ir jus persekiojo N.Venckienės ir jos du žmones nužudžiusio brolio Drąsiaus Kedžio šalininkai.
– Visko buvo. Tai buvo kažkas baisaus, visi lyg susirgę buvo, kažkokia psichozė. Buvo toks spaudimas iš išorės. Ir sekė, ir mano namus saugojo.
– Kokių grasinimų sulaukėte?
– Visokių – daugiausia jų siųsdavo elektroniniu paštu. Smagiausia buvo tada, kai buvo paskelbtas gražiausio karsto, skirto man, pirkimo konkursas.
Kiti grasinimai irgi buvo panašūs. Policija norėjo atlikti tyrimą, bet atsakiau, kad nereikia.
Motina mane išmokė tokio negražaus posakio: „Sūnau, jei įkiši pirštą į šūdą, smirdės visas delnas.“
Todėl ir nekišau. Kad ir kiek apšmeižtas buvau, niekada nesikreipiau į teismą ir dabar nesikreipsiu.
– Ar jums teko pačiam susitikti ir bendrauti su tos bylos veikėjais?
– Nuoširdžiai sakau, nei su N.Venckiene, nei su jos vyru, nei su jos tėvais, nei su Andriumi Ūsu, nei su Laimute Stankūnaite neteko nei susitikti, nei kalbėtis. Buvo tik atėjusi A.Ūso šeima pasikalbėti.
Jiems pasakiau, kad byloje yra tam tikrų niuansų, nes A.Ūsas su mumis buvo ne visai atviras, tad mes perduosime bylą į teismą. Tačiau jei niekas nepasikeis, mes nueisime ir paprašysime išteisinti. A.Ūso šeima mane suprato ir dėl to niekada nepriekaištavo.
Taip vėliau ir įvyko. Mes buvome teisūs.
– Tačiau byla dar nebaigta, N.Venckienė vis dar slapstosi.
– Čia tik laiko klausimas. Jei atvirai, man asmeniškai ji visiškai nerūpi. Man svarbiausia, kad išryškėjo tiesa. Ir ačiū Dievui.
Taip, Lietuvoje pedofilų yra. Taip, jie yra pavojingi, bet A.Ūsas ne toks. Visa istorija yra išpūsta. Blogiausia, kad Lietuvoje galima susargdinti dalį gyventojų, pasėti tokį melo grūdą.
– Į išgalvotos pedofilijos istoriją buvo įklimpę ir daug politikų, tarp jų ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis. Ar jautėte spaudimą iš politikų?
– Ne. Reikia pažinoti mane – man nepadarys jokio spaudimo. Jei bando daryti, aš elgiuosi priešingai.
Galiu pateikti ir pavyzdį – kilo skandalas, kad bankrutuoja tuometis Vilniaus bankas. Marijonas Misiukonis buvo jo saugos tarnybos vadovas.
Perskaičiau spaudoje, kad Vilniaus policija iškėlė baudžiamąją bylą, ir man pasidarė įdomu, kokiu pagrindu.
Pareikalavau medžiagos ir pavedžiau prokurorei išsiaiškinti, ar pagrįstai pradėtas tyrimas. Ji sako: „Viskas gerai“, o aš atsisėdau ir pamačiau, kad ne viskas.
Tuo metu nebuvo galima kelti bylos juridiniam asmeniui, todėl bylą nutraukiau kitą dieną.
Kilo didelis triukšmas. Vidaus reikalų ministras Virgilijus Bulovas man paskambino ir pareikalavo, kad jam atvežtų bylą. Pasakiau, kad išvarysiu pro duris: „Jūs esate ministras ir jūs man esate niekas, aš jums nepavaldus.“
Po to buvo atsiųstas komisaras, kad leistų policininkams perrašyti nutarimą, bet neleidau, o po pietų V.Bulovas išėjęs į tribūną pasakė, kad vis dėlto R.Jancevičius buvo teisus, byla nutraukta pagrįstai.
– Jūs sakote, kad baisesni buvo N.Venckienės „violetiniai“, o ne gaujų karas?
– Su banditais buvo galima susitarti. Jie net patys į mus kreipdavosi.
1997 metų rugsėjį prie kaukazietiškų patiekalų restorano „Achtamar“ buvo susprogdintas automobilis, kuriuo važiavęs Vadimas Melničenka buvo sunkiai sužalotas.
Jau kitą dieną mano kabinete sėdėjo banditas, kuris dėjo po mašina sprogmenį. Mes su juo naktį akis į akį kalbėjomės – jis viską parašė, paaiškino.
O kediados istorijoje visi turėjo kažkokių savų interesų, visi kažko siekė.
Politikai – taip pat. Nors jie turėjo išeiti į viešumą ir pasakyti: „Mes pasitikime teisėsauga, jūs tirkite, kol nebus ištirta, jokių komentarų nebus.“
Kai kurie žurnalistai taip pat neatsiliko.
Sakiau vienam, prašiau nuoširdžiai: „Jūs būkite geri – mes atliksime darbą, padėsime tašką ir priklausomai nuo to, kaip padarysime, jūs mus arba kritikuokite, maišykite su žemėmis, arba suprasite, kad jūs neteisūs, nes prieš A.Ūsą nebuvo jokių įrodymų.“
Sunki buvo byla, labai sunki.
– Prisiminkite tuos laikus, kai Vilniuje siautėjo banditai.
– Tie metai – jau istorija. Tai, ką mes darėme tada, mus už tai dabar galbūt ir teistų.
Aš pats važiuodavau į susitikimus su banditais, kurie vykdavo naktį miške, arba man į kabinetą juos atveždavo.
Įkalbinėjome juos prisipažinti, viską papasakoti.
– Ir kada nors pasisekdavo?
– Žinoma. Ir ne vieną, ne du, ne tris kartus. Tekdavo ir sukti galvą, kaip jiems duotus pažadus išpildyti. Buvo atvejis vienoje byloje, kai už nužudymą žmogus buvo nuteistas tik pataisos darbais, bet taip reikėjo.
– Jūs pradėjote dirbti sovietinėje prokuratūroje, po to buvote vienas pirmųjų, kuris prisiekė nepriklausomai Lietuvai.
Ar labai skyrėsi šios dvi prokuratūros, juk sovietmečiu pas mus esą nebuvo nei žmogžudysčių, nei prostitucijos, o po to pasipylė spirito upės, kontrabanda, ginklai.
– Buvo visko ir sovietmečiu, bet visi tie duomenys buvo su žyma „slaptai“. Kodėl taip buvo daroma, nežinau, tai visiškas absurdas.
Mums ta sistema nepatiko, todėl prokuratūra antroji po Seimo paskelbė, kad mes Maskvai nedirbsime, dirbsime Lietuvai.
Įsivaizduojate, koks tai buvo smūgis, nes prokuratūra buvo tiesiogiai pavaldi Maskvai.
Tuo metu buvo chaoso, susidūrėme su tokiais dalykais, apie kuriuos nieko nežinojome, pavyzdžiui, bankų griūtys, bet padėtis buvo reguliuojama.
Sienos tuo metu buvo kiauros, formavosi gaujos, atsirado narkotikų, ginklų, kurių galėjai laisvai nusipirkti Gariūnuose, bet su viskuo susitvarkėme.
Kai girdžiu kritikuojant muitinės, pasienio darbą, visada galvoju, nuo ko jie pradėjo kurtis ir kiek pasiekė.
Jei man kas nors 1997 metais būtų pasakęs, kad taip bus ir pasieksime tokių rezultatų, būčiau nepatikėjęs.
– Ar negaila palikti prokuratūros, kuriai atidavėte tiek laiko?
– Tai nebuvo vienos dienos sprendimas. Jei kalbėtume rimtai, išeinu dėl sveikatos problemų.
Niekam to nesakiau, bet per savo darbo metus patyriau tris infarktus, mano kūne savų organų faktiškai nelikę.
Nuėjau į komisiją, daktarai pasižiūrėjo ir už galvos susiėmė.
Sakė, kad yra du keliai: arba dirbi ir miršti, arba išeini ir dar gyvensi. Ir kvailiui aišku, kad reikia išeiti. Žinoma, emociškai sunku – tiek laiko atidirbta, bet reikia sudaryti sąlygas kažkam užimti mano vietą.
– Ar jau pagalvojote, ką veiksite išėjęs į pensiją?
– Ilsėsiuosi. Man dabar svarbiausia šeima ir sveikata. O po to žiūrėsiu, gal kas nors ką nors pasiūlys.
Pasiūlymams lieku atviras, tuo labiau kad sprendimus priimu greitai.
Ir susipažinęs su būsima žmona jau kitą dieną paprašiau rankos, o po kelių mėnesių atšventėme vestuves. Tuoj bus 35 metai, kai gyvename kartu.
Tiksliai žinau, kad tikrai neisiu į politiką, į valstybės tarnybą ir į advokatus. Kažkada pabandžiau, nepatiko.
