Tokie buvo Renesanso autoriai, sukūrę pseudoreliginį žmogaus kultą, Apšvietos amžiaus ideologai, naiviai priešpastatę religinį tikėjimą ir mokslą, marksistinio kirpimo komunistai, iškėlę uždavinį sukurti rojų jau šiame pasaulyje, nukeliant dangų į žemę.
Tačiau šįkart mus domina truputėlį kitokios pakraipos fenomenas, kai neapykanta Bažnyčiai mūsų padangėje užsiplieskia tarsi iš niekur, lygioje vietoje, drauge nebandant, kaip dažnai būdavo, ant Bažnyčios griuvėsių kurti alternatyvią tikrovę, t. y. statyti savo ideologinę bažnytėlę.
Tokios konfigūracijos atmetimo reakciją būtų galima pavadinti buitine neapykanta, jeigu bent trumpam patikėtume, kad neapykantos dominavimą galima paaiškinti per buities kolizijas, išsiverčiant be nuorodų į mūsų būties problematiškumą.
Štai aršiausias visų laikų krikščionybės kritikas F.Nietzsche sako, kad Bažnyčia yra labiau rafinuota institucija nei valstybė, be to, garsusis mintytojas patikslina, kad prieš akis turi intriguojantį katalikų Bažnyčios, užgimusios pietuose, paveikslą, protestantiškas šiaurės bažnyčias laikydamas prasčiokiškomis versijomis, jeigu lyginsime su Romos katalikų bažnyčia.
Tačiau imkime už pavyzdį mano mylimame lrytas.lt dienraštyje publikuotus kelis įkvėptos dvasios, labai aistringai išsakytus antibažnytinius pamfletus, pabandydami paieškoti atsakymo – kodėl žmonės, neturėdami užnugarinių minčių Bažnyčios kritikos pretekstu įpiršti savo ideologines nuostatas, puola bažnytininkus be jokių išlygų, verždamiesi užginčyti bet kokias Bažnyčios pretenzijas būti autoritetinga institucija visuomenėje, turėti savo balsą?
Nežinau kaip jums, bet man susidaro įspūdis, kad čia iš tiesų antibažnytinio nusiteikimo pagrindas yra ne tiek idėjų konkurencija, kiek asmenybę užvaldę psichologiniai kompleksai, kurių visumą labai apytikriai būtu galima pavadinti maišto dvasios rusenimu (ne, tiesiog kunkuliavimu!), kai tokių žiežirbų spiečius pakilęs į dangų krinta visų pirma ant bažnyčių bokštų.
Maištaujant prieš visą pasaulį, kvestionuojant ankstesnių kartų palikimą, bažnyčia tampa patogiu kritikos objektu tokiu pretekstu, kad suleidus visą geluonį į pasigamintą bažnyčios muliažą šitaip galima pabandyti nusimesti psichologinės įtampos naštą.
Toli neieškant ir darant pirminį apibendrinimą iš jau minėtų pavyzdžių galima hipotetiškai teigti, kad maišto dvasia, kuriai po ranka paprastai visų pirma papuola Bažnyčia kaip išsiskiriantis savo drambliška povyza dirginimo objektas, gali būti kelių tipų, t.y reiškiasi kaip tobulo moteriškumo antitezė Bažnyčiai (feminizmu tai šiuo atveju pavadinti negalime, nes mūsų autorė kategoriškai atsiriboja nuo feminizmo) arba kaip jaunuoliškas purkštavimas prieš tėvų autoritetą (skaitytojui palieku teisę pratęsti, t. y. toliau plėtoti klasifikaciją pagal jo dėmesį patraukusius pavyzdžius).
Gražios ir savarankiškos moterys neretai tampa didžiausiomis Bažnyčios priešininkėmis. Kodėl?
Niekas šiandien jau nebesako išdėvėtos, iki koktumo nuvalkiotos tezės, kad grožis išgelbės pasaulį, tačiau ne viena ieškanti savo vietos tame pasaulyje moteris laikosi pasąmoninio įsitikinimo, kad grožis atperka visas nuodėmes ir yra bent asmeninio išsigelbėjimo laidininkas.
Žinia, tokiai moters transliuojamai užuominai atsispirti beveik neįmanoma arba, kitaip tariant, gundymo mito istorija kiekvienoje epochoje kartojasi iš naujo.
Savo ruožtu begėdė Bažnyčia pernelyg nesivaržydama primena mūsų būties trapumą ir grožio efemeriškumą, tiesą sakant, man taip būna labai pikta, kai Bažnyčios pamokslininkas skelbia, kad net tavo mylimoji kada nors taps bedante sene.
Talentingas jaunuolis iš garsios šeimos aptaria Motinos Teresės paskelbimo šventąja įvykį, iš visų interneto pakampių kaip darbšti bitelė suvilkdamas krūvą priekaištų ir keistų kaltinimų garsiajai vienuolei.
Kas kam rūpi, o šių eilučių autorių labiausiai intriguoja faktas, kad pasaulinės šlovės susilaukusi vienuolė dienoraščiuose ir korespondencijoje išpažįsta savo nuodėmingumą bei apgailestauja dėl savo, kaip jai atrodo, tikėjimo silpnumo.
Išties yra bendras beveik visų šventaisiais Bažnyčios paskelbtais žmonių bruožas, kad jie ne kartą yra išpažinę savo neva baisias nuodėmes ne tik į uždarą nuodėmklausio ausies kriauklę, bei ir visai bendruomenei.
Kodėl talentingas jaunuolis taip negailestingai vertina vienuolę, kai tokiam piktam užsiangažavimui, regis, nėra jokio racionalaus pagrindo?
Tačiau pabandykite įsivaizduoti, kad Motinos Teresės vardas čia yra jaunuolio motinos vardo sublimacija, kai tokio perkėlimo būdu bandoma išsivaduoti nuo biologinės motinos, žinomos dainininkės ir įtakingos Lietuvoje asmenybės, autoriteto, nusikirpti bambagyslę.
Tikra tiesa, kad taip metodologiškai nusiteikus skaityti minėtą kritinį tekstą bus labai lengva ir linksma.
Tačiau noriu paguosti ir tuos, kurie pavydžiai saugo Bažnyčios garbę, primindamas, kad kritika, net ir truputėlį tendencinga, išeina į naudą tai pačiai Bažnyčiai.
Garsus XXa. teologas Karlas Rahneris sako, kad dar ne pati didžiausia bėda yra tai, jog kartas nuo karto pamirštame Dievo vardą, daug didesnė bėda, K.Rahnerio žodžiais tariant, ištiks tada, kai pamiršime, jog pamiršome.
Na, kas ne kas, o mūsų žavingieji autoriai neleidžia pamiršti Bažnyčios vardo, primindami būtas ir nebūtas bažnytininkų nuodėmes, atkreipdami dėmesį į painias Bažnyčios žemiško egzistavimo sąlygas ir misijos paradoksalumą.
Kaip matėme, tai rūpi net savo netikėjimą deklaravusiems žmonėms ir, žinoma, neįmanoma įsivaizduoti, kad kada nors nustotų rūpėti pačiai tikinčiųjų bendruomenei.
