Pagrindinė Teismo užduotis yra užtikrinti, kad skirtingos valstybės gerbtų žmonių teises bei laisves, kurios yra įtvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Konvencijoje įtvirtintų žmogaus teisių įgyvendinimas praktiškai užtikrinamas nagrinėjant asmenų pateikiamas peticijas.
Lietuvos žmonės dažnai klaidingai Strasbūro teismą vertina kaip dar vieną ar paskutinę instanciją Lietuvos teismų sprendimams peržiūrėti. Lietuvos teisėjas šiame Teisme Vilniaus universiteto profesorius Egidijus Kūris pabrėžia, kad daugybė peticijų pripažįstamos nepriimtinomis tuo pagrindu, kad pareiškėjai klaidingai laiko Teismą „ketvirtosios instancijos teismu“.
Kaip rodo didžiuliai Europos Žmogaus Teisių Teisme kasmet sulaukiamų skundų skaičiai, žmogaus teisių praktinis įgyvendinimas yra ypač aktuali problema ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse. Apie tai penktadienį Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Europos Žmogaus Teisių Teisme inicijuotoje, kartu su Lietuvos Respublikos Prezidentūra, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Vilniaus universiteto Teisės fakultetu ir Lietuvos teisės institutu organizuojamoje konferencijoje diskutuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos teismų teisėjai, garsūs mokslininkai, Vyriausybės atstovai ir žmogaus teisių ekspertai.
„Kuo labiau argumentuoti taps nacionalinių Lietuvos teismų sprendimai dėl kiekvieno savo procedūrinio veiksmo, tuo geriau bus užtikrinamos žmogaus teisės Lietuvoje, pamažės ir skundų prieš Lietuvą Strasbūre“, – pastebi Egidijus Kūris.
Konferencijoje ne kartą buvo akcentuota, kad ypač svarbus Europos žmogaus teisių konvencijos įgyvendinimo ypatumas – šalies institucijų, o ne Europos Žmogaus Teisių Teismo atsakomybė įgyvendinant Konvenciją. Paulas Mahoney, Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas nuo Jungtinės Karalystės nedviprasmiškai teigia, kad nors Europos žmogaus teisių konvencija apima valstybes, kurios turi tam tikrą bendrumą požiūryje į žmogaus teises, jas neabejotinai išskiria kultūriniai, ideologiniai skirtumai. Dėl šios priežasties, pasak P. Mahoney, Konvencija įtvirtinta žmogaus teisių sistema teikia pirmenybę nacionalinėms demokratiškai išrinktoms institucijoms rasti tinkamiausią žmogaus teisių standartų įgyvendinimo būdą.
Teisėjui P. Mahoney pritaria ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministras Juozas Bernatonis, teigdamas, kad žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo procese esminis vaidmuo yra nacionalinių institucijų, tarp jų – ir užtikrinančių įstatymų leidybą. Ministras pateikia ne vieną pavyzdį, kaip valdžios institucijos siekia prisidėti prie tinkamo žmogaus teisių užtikrinimo, aptaria ir konkretų atvejį – Lietuvoje įvykdytą su asmenų neveiksnumu susijusią reformą. Kartu ministras pabrėžia svarbiausias nacionalines Konvenciją įgyvendinančias institucijas – šalies teismus.
Akcentuodamas nacionalinių teismų svarbą, Egidijus Kūris pabrėžia, kad Strasbūro Teismo dėmesys yra ar bent turi būti nukreiptas ne tiek į bylos faktines aplinkybes ar nacionalinę teisę, kiek į tai, kaip jas įvertino nacionaliniai teismai.
Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėja Iulia Motoc, ragina nepamiršti ir ypatingo Strasbūro teismo vaidmens, įtvirtinant demokratiškas vertybes Centrinėje ir Rytų Europoje. Teisėja, neginčydama nacionalinių institucijų svarbos užtikrinant žmogaus teises, pabrėžia Strasbūro teismo sprendimų teigiamą įtaką įstatymų leidybai bei nacionalinių teismų sprendimams, kurie vis drąsiau užtikrina žmogaus teises nevienareikšmiškai visuomenėje vertinamose bylose.
„Stiprių, drąsių, išsamiai argumentuojančių nacionalinių teismų sprendimai – tai lengviausias būdas Lietuvai tinkamai įgyvendinti Europos žmogaus teisių konvenciją, užuot laukus, kol Strasbūro teismas, kuriam kartais sudėtinga įvertinti faktines toli įvykusios situacijos aplinkybes, konstatuos žmogaus teisių pažeidimą“ – taikliai vykstančią diskusiją konferencijoje apibendrina viena iš renginio organizatorių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovė Europos Žmogaus Teisių Teisme Karolina Bubnytė.
