Ką tik pasirašyta sutartis dėl brangiausio pirkinio Lietuvos kariuomenės istorijoje: vokiškų šarvuočių už 386 mln. eurų. Įsiveržėme į geriausiai gynybą finansuojančių NATO šalių dešimtuką ir jau spėjome garsiai pasigirti, kad 2 proc. gynybai mums – ne riba!
Pirmadienį – dar vienas parašas ant ginkluotės pirkimo sutarties. Už 12,5 mln. eurų pirksime daugiau vokiškų automatų ir granatsvaidžių. Pinigai tik plūsta, orkestras groja. Mūsų dienos – kaip šventės.
Dar vienas smagumas ministro laukė antradienį, kai Pabradėje iškilmingai buvo atidarytas unikalus treniruočių kompleksas „Mūšis mieste“. Ugningos kalbos, šypsenos prieš fotoaparatus ir kariškos vaišės.
Bet ne, kažkam būtinai reikėjo viską sugadinti.
Net dvejus metus kažkodėl tylėjusi Viešųjų pirkimų tarnyba būtent tą patį antradienį stebuklingai praregėjo ir visiems papasakojo, kaip kariškiai 2014-aisiais savo lauko virtuvėms pirko pjaustymo lenteles, kiaurasamčius, duonriekius ir kiek už tai sumokėjo.
Nors Lietuva sparčiai ginkluojasi, dar ne visi jos gyventojai žino, koks šarvuotis ar automatas yra pigus, o už kokį galbūt ir permokėta. Tačiau apie šaukštus juk išmano kiekvienas.
Ką apie savo gynėjus pamano piliečiai, išgirdę, kad kariškiai už kepsnių šakutę gali mokėti 184 eurus, o už samtį – net 258?
O, taip, jie mano štai ką: „Velniop šitokią kariuomenę.“
Krašto apsaugos ministerija, aišku, bandys taisyti pašlijusį įvaizdį. Gal vėl puls raginti pilietiškus žmones aukoti, pavyzdžiui, neperšaunamosioms liemenėms.
