„Kas gali pirkti uždangstytas akis, kai vyksta teroro aktai? Ir dar už trisdešimt eurų?“ – stebiuosi sau tyliai kičiniu paveikslu. Tada klausiu prekeivių, ar perka. „Net labai perka. Kitaip čia jos ir nebūtų. Matot, mes prekiaujam ne tuo, kas labai gražu, bet tuo, ką perka“, – vidutinio amžiaus moteris išdėsto prekybos filosofiją. Šalia stovintis vyriškis paantrina: „Štai septyniasdešimties metų atėjo su žmona ir nusipirko šitą musulmonę. Jiems patiko“.
Galiu suprasti, kodėl uždengta moteris galėjo patikti vyriškiui – matyt, jis jau tiek prisižiūrėjo į pusnuoges lietuves paplūdimyje, kad panūdo rytietiško paslaptingumo. Tačiau laužiau galvą, mėgindama suvokti, kaip musulmonės akys galėjo patikti jo žmonai. Galbūt ją džiugina, kad vyras nežiūri į plikas moteris? O gal jie abu ketina pereiti į musulmonų tikėjimą?
Turbūt čia aš kvaila, kad ieškau Palangoje kokios nors logikos. Jau vien tai, kad pasiklausę bangų ošimo ar pasivaikščioję po parką žmonės lenda į J. Basanavičiaus gatvės alumi dvelkiančias kamaras, yra nelogiška. „Mes einam su Ema namo“, – nugirstu pokalbį netoli Tiškevičiaus rūmų. Moteris laiko už rankos mergaitę. Vyras pažvelgia į ją stebėdamasis: „Kodėl namo? Einam į „basankę“!“
Taip po daugybės Palangoje praleistų vasarų sužinau, kad viena pagrindinių miesto gatvių yra vadinama „basanke“. Nesvarbu, kad joje nėra nė vieno baso žmogaus. Visi kojas nusišluosto ir apsiauna, vos tik užlipę ant medinių per kopas vedančių takelių.
„Basankėje“ dažnoje kavinėje plyšauja rusiška muzika. Tačiau jose dirbantys vaikinai ir merginos neretai rusiškai geba išlementi tik pora žodžių. „Atsisukit, jaunuoli“, – šaukia prie stalelio stovinti moteris barmenui, kuris stovi nugara į salę ir kažką skaito išmaniajame telefone. Tik tada jis susivokia, kad kelios rusės jo klausia, kur yra tualetas.
Atsainiai mosteli ranka. O jį auklėjusiai moteriai sako: „Atsiprašau, nesuprantu rusiškai, o mokytis jau neapsimoka“. „Kodėl? O ką studijuoji?“– neatstoja gero jaunimui norinti klientė. „Automobilinę inžineriją“, – atsako jis. „Nu tai tau tada arabiškai reikia mokytis“, – mesteli įkyruolė. „Tai gal geriau vokiškai“, – atkerta vaikinas ir išraiškingai atsuka nugarą.
Samdomi darbuotojai verslininkams – tikras vargas, nes kruvino prakaito dirbdami jie nelies. Nebent tada, jei jų atlygis tiesiogiai priklauso nuo parduotų produktų kiekio.
„Toks vaizdelis tiktų ir E. Kusturicos filme“, – kyla mintis, kai cepelinų pardavėja prieina prie dviejų nuogų nimfų moterų pliaže. Pasistato ant žemės didžiulį termosą ir pradeda tratėti: „Mergaitės, cepelinus jums šįryt išvirė Marija. Labai labai skanūs. Nesigailėsit, mažytės“. Nuogalės (visai nepanašios į mažytes) guli sau toliau.
Tada viena jų pagiria, kad pardavėja gražiai įdegusi. Ši net susigraudina. „Ačiū, merginos, kad jūs tokios malonios. Ne visi mane pagiria. Dirbu nuo ryto iki vakaro. Šiandien vežė mane į Nemirsetą, ten nuo ryto vaikščiojau. Taip ir įdegu dirbdama. Tai nenorėsit cepelinų, mažytės?“. Šios purto galvą.
Matau, kaip pardavėja klampoja tiesiai prie manęs. Išsižergiu smėlyje ir užima kovinę poziciją. Vos tik ji ima kalbėti apie cepelinus, paaiškinu, kad nevalgau mėsos. Ponia nesutrinka: „Mamai tegu bus cepelinai, o tau duosiu kleckų“. Išgirdusi, jog nenoriu tų „kleckų“, ji nepraleidžia progos atskaityti moralą: „Tokia jauna mergaitė, dar pamatysi, kad mėsą valgysi. Kitaip būsi kaip pagalys, vyrai nežiūrės“.
Dar šiek tiek su ja pasikalbam, kol galiausiai suprantu, kad kažkodėl sugadinau jai nuotaiką. „O jūs galvokit kiekvieną žodį, kurį sakot“, – žvelgia man tiesiai į akis. „Ačiū. Bet cepelinų man nesiūlykit“. „Aš ir nesiūlau“, – įsižeidusi eina ji tolyn, palikdama pėdas dar šlapiame kopų smėlyje. Truputį gailiuosi, kad sugadinau jai nuotaiką. Galėjau juk pasikalbėti apie verslą, lietų ir artėjantį rudenį.
Palangoje – turbūt paskutinis toks šiltas savaitgalis. Štai todėl prekeiviai taip stengiasi dar nors truputį užsidirbti. Ši vasara nebuvo gera. Mažai kas užsidirbo tiek, kad galėtų ramiai sau gyventi visą žiemą.
Šeimininkė, pas kurią gyvename, nuolat guodžiasi, kad poilsiautojai atvyksta anksti, o išvažiuoja vėlai – kartais net apie pirmą. O galėtų išvažiuot dešimtą, ji tada galėtų ramiai kambarį sutvarkyti. Dabar dar nesutvarkius kartais tenka eiti prie autobusų stoties ir siūlyti laikiną būstą.
Vieta didesniajame kambaryje kainuoja po aštuonis eurus, o mažoje ankštoje kamarėleje – po septynis. Mums pasiseka apsigyventi didžiuosiuose apartamentuose, kuriuos, kaip sako šeimininkė, žmonės iš Vilniaus ir Kauno užsisako net prieš kelis mėnesius.
Kiekvieną sykį, eidama į pajūrį, matau parduotuvės pavadinimą „Mėsa ir tešla“. Kai jau nustoju stebėtis verslininkų kvailumu, nugirstu už manęs einančių atostogautojų pašnekesį. „Šiltos bandelės ir šviežia mėsa – nu koks derinys!“, – sako vyriškis žmonai. Atsigręžiu į juos ir kartu imam juoktis. „Čia jie tyčia tokį pavadinimą sukūrė, kad mes atkreiptume dėmesį“, – sakau. Staiga ištinka nušvitimas – suprantu, kad „Mėsos ir tešlos“ savininkai – ne kvaili, o protingi.
Juk viskas Palangoje (išskyrus jūrą ir kopas) sukurta tam, kad patrauktų dėmesį. Net ir klubas „Budha bar“, kurio logotipe sėdi sukryžiavęs kojas budulis. Į klubą nėjau, tačiau tą savaitę Palangoje lankėsi zen budistės vienuolės iš Honkongo.
Į „Žuvėdros“ sanatorijos salėje vykusią zen meistrės Dae Kwang kalbą atėjo ir vargeta, kurią anksčiau matydavau Vilniuje prie bažnyčių. Pasidėjusi prie sienos didžiulius kažko prikrautus plastikinius maišus, ji atidžiai klausėsi. Paskaitos tema buvo: „Kaip nepaskęsti kasdienybės bangose“.
Po renginio priėjau prie nešvariais rūbais apsirengusios ir ne itin malonų kvapą skleidžiančios moters. Daviau jai bananą. Ji palinkėjo laimės ir pasakė: „Gerai, kad jauni žmonės vaikšto į dvasines paskaitas“. Tada nuėjo pasikalbėti su mokytoja. Papasakojo, kad serga vėžiu.
Vėliau sužinojau – vargeta paaukojo bananą ir kažką įkišo mokytojai į pilko vienuoliško apdaro kišenę. Tik vėliau, kai varguolės nebebuvo galima matyti, zen meistrė Dae Kwang ištraukė iš šimto eurų banknotą. Visus ištiko šokas.
Kaip gali būti, jog taip pasielgė elgetaujanti ar po šiukšlių konteinerius besirausianti moteris? Ir dar Palangoje, kurioje visi verslininkai stengiasi išlupti iš poilsiautojų kiekvieną centą.
