Aš apie tai, kad istorija mėgsta būtąjį dažninį. Kas buvo tragedija, pasikartoja kaip komedija. Aname griūvančiam pasaulyje jie mus laikė neišmanėliais. Tiesiai į akis nesakydavo, bet visaip duodavo suprasti. O spaudoje ir respublikinėje TV tai rėždavo atvirai.
Sėdi pas kokį vykdomojo pirmininką dėl kokio nors labai išmintingo sąjūdiečių ar žaliūkų reikalavimo – ir bemat užmėto dešimtimis specialistų išvadų, kad tai yra neįmanoma, kenksminga ir kvaila. Durneliai, ko norėt. Bet vis tiek priimdavo, kalbėdavosi, kažką suderindavo. Nes vaidino, kad ir jie su žmonėmis. Ir jų akys buvo sklidinos baimės. Mes nebijojom, o jie bijojo.
Dabar tie, kuriuos anie laikė neišmanėliais, patys kitus laiko neišmanėliais. Tik pasigavo naują žodį – populistai. Viską, kaip turi ir neturi būti, žino tik jie. O visi, kuriems atrodo kitaip, yra populistai. Geriau – patyręs, kaip sakė kadaise irgi neišmanėliu pabuvęs, dabar kanonizuotas senelis. Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos.
Tik šioje komedijoje nuo tragedijos yra skirtumėlių. Dabar jie tą sako ne už akių. Ir niekas jūsų kabinetuose pagal skambutį nepriims – prašom registruotis į priėmimą. Jei labai pasiseks, prieis eilė po kokio pusmečio. Ir jų veiduose baimės nebepamatysi. Ne jie mūsų, o mes jų bijom.
Po valdžios kapotu spengia įtampa tarp dviejų kraštutinumų. Pirmasis – viskuo nepatenkintieji, amžinai nuskriausti, kuriems visas pasaulis skolingas ir viską turi duoti. O jie tik ims ir toliau nepatenkinti bambės, kad mažai, ne tą ir ne taip padavė. Gyvenimas jiems – didelė ir neišsprendžiama problema, dėl kurios kalti kiti. Nors patys nepakrutins subinės, kad dėl savęs ar kitų nors ką nors padarytų.
Tai pašalpų gavėjai – čia ne apie pinigines išmokas, o apie žmonių pasaulio vaizdelį. Neapkenčia valdžios, bet ką nors gero nuveikti bijo, nenori ir nesugeba. Revoliucingiausias proletarinis sluoksnis, kuris suiručių atveju ateina plėšti parduotuvių ir pleškinti rūmų. Prisišnioję, kvatodami begalinėmis eilėmis šalia užspardytų ponų prievartauja turtingas ponias.
Kitas kraštutinumas – viskuo patenkintieji. Amžinai teisūs, kuriems dėl ne nuo jų priklausančių aplinkybių, dėl tėtukų ir mamyčių įdirbio privatizavimo loterijoje ar žemgrobystės epochoje atsitiktinai pasisekė. Arba užsidirbo užpakaliais, priekiais, papais, apgavystėmis ar viešaisiais pirkimais. Jie įsivaizduoja, kad savo protu ir darbu sukūrė tai, ką netyčia turi. Kaip vėžių kibire jų knibždėte knibžda gyvenimo blūdo puslapėliuose.
Tie tai amžinai viskuo patenkinti ir aršiai pikti ant nepatenkintųjų. Ir bijo, kad anie neatimtų to, ką turi. Jokių problemų nemato, o jei pastebi – patys kalti tie, kuriems blogai. Ir taip pat nepakrutins subinės, kad kas nors pasikeistų. Valdžios nemyli, bijo ir visada ją solidariai gina, nes valdžiai reikia kuo daugiau patenkintųjų, o jiems – valdžios, kad apgintų nuo nepatenkintųjų.
Ir tie, ir kiti yra mažumos. Viduryje dauguma tų, kurie sunkiai dirba ir nieko dėl nieko nekaltina. Yra patenkinti tuo, ką turi ir kas yra, nes kito gyvenimo nebus. Kurie brangina kiekvieną dieną. Turi problemų ir jas sprendžia, kaip sugeba. Kurie sukuria viską, kas yra. Kurie moka mylėti ir atleisti. Kurių akys būna gyvos ir kartais nušvinta. Ir nėra jose melo.
Tačiau jų nepastebi nei vieni, nei kiti. Nei akyloji žiniasklaida, nei televizijų vamzdžiai, nei politikai su varlytėmis pakaklėj. Niekam jų nereikia ir niekam neįdomūs. Nors jie ir yra tikrasis gyvenimas. Bet jiems kartais atrodo, kad yra už tikrovės ribos, kitoje veidrodžio pusėje. Kad jie nematomi žmonės ir gyvena Marse.
Ką padarysi, kraštutinumai – vidutinybių privelegija. Viešajame menkystų paplūdimyje normalus žmogus pasijunta nuogas. O vidutinybės vaikštinėja reikšmingai pasipūtusios. Tiems skirta viskas – valstybės dainų dainelės ir propaganda, pokalbių šou ir panoramos, politikų davimas garo ir protinguolių komentarai. Nes vidutinybė gyvena kiekviename ir per ją lengviausiai esi pasiekiamas.
Jeigu normalaus žmogaus šiame pasaulyje nebūtų, jį reikėtų sugalvoti. Nes kitaip kas gi būtų dėl visko kaltas ir visiems skolingas? Ko neapkęstų ir bijotų ir patenkintieji, ir nepatenkintieji? Kas sukurtų viską, ką ir tie, ir kiti visaip pasiima ir gauna? Bet kai tik toks ateina ir prabyla – kaipmat prikala prie kryžiaus.
Vidutinybės yra viskas, o mes esam niekas. Demokratija veikia ir viskas yra taip, kokia viešpataujanti dauguma, nors jų ir ne daugiau. Tikroji dauguma jaučiasi mažuma, yra apkvailinta, išsigandusi, pasimetusi ir bejėgė. Apsidairykit, pažiūrėkit į akis ir pajusit.
Nieko nuostabesnio dabar negali būti – tokia dauguma, broliai ir seserys. O visa kita tik mūsų svaigalai. Nenusipelnėme gyventi nei geriau, nei blogiau. Nusipelnėme to, kas yra. Ir kitaip nebus, kol tokie būsim.
